Nuotrauka iš „Kupiškėnų enciklopedijos“ II tomo
Šiandien 75 metų sukaktį mini mūsų tėviškėnas, fizikas-chemikas Vladislovas Keršulis. Visą gyvenimą V. Keršulis dirbo mokslinį darbą. Jo mokslinių interesų sritys – radiochemijos taikymas branduolinių virsmų tyrimuose, termoizoliacinių medžiagų šiluminė aplinka. Sostinėje gyvenantis fizikinių mokslų daktaras iki šiol nepamiršta gimtinės. Į Virbališkius, Kupiškį dažnai atvyksta.
Smagu sugrįžti
V. Keršulis gimė ir augo Virbališkiuose. Šių pačių gražiausių gyvenimo metų atsiminimai atmintyje išlikę iki šiol. „Visa mano vaikystė prabėgo Virbališkių kaime, ant Lėvens kranto. Dalis tėviškės žemių dabar jau yra Kupiškio marių dugne. Augome dviese su broliu. Mūsų šeima nebuvo gausi“, – pasakojo kupiškėnas. Šiuo metu į šeimos genealogijos tyrinėjimus pasinėręs mokslininkas teigė, kad mažašeimiai buvo ir jo protėviai. Negausi ir mamos, tėvo giminė.
Nuo 1948 metų V. Keršulis mokėsi Virbališkių septynmetėje mokykloje. 1959 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą. Nors jau daug metų gyvena Vilniuje, prisipažino, kad į tėviškę parvažiuoti visada labai traukia. „Parvažiuoju su malonumu, tik adresų mažėja. Virbališkiuose iš giminių daugiau nieko nebėra, brolis persikėlė į Kupiškį, jį aplankau. Šio kaimo šviesulys – buvusi Virbališkių mokyklos direktorė Danutė Sokienė, stengiamės su ja pasimatyti, o prie kapinių tvoros ir buvusius bendraklasius, vaikystės draugus susitinku. Kupiškį labai šiltai prisimenu, man tai visada bus mielas kampelis“, – telefonu kalbėjo V. Keršulis.
bibliotekos archyvo
Pasirinkti – branduoliniai mokslai
Fiziko-chemiko specialybę pasirinkęs kraštietis pasakojo, kad po vidurinės mokyklos baigimo kelerius metus jis privalėjo dirbti. Nebuvo komjaunuolis, todėl durys siekti aukštojo mokslo užsivėrė. Iš pradžių dirbo tekintojo mokiniu, vėliau – ūkinių prekių parduotuvėje. „Tuo metu buvo labai madingi branduoliniai mokslai. Apie juos visada gražiai šnekėjo mano mokytojas Jonas Vilčinskas“, – pasakojo V. Keršulis. Sutikęs bendramintį Gelminą Garbauską ėmė rimčiau apie šias studijas svarstyti, tačiau Lietuvoje tokių mokslų nebuvo. Todėl abu atsidūrė Maskvos D. Mendelejevo cheminės technologijos institute, Inžineriniame fizikos-chemijos fakultete. Čia V. Keršulis mokėsi nuo 1961 iki 1967 metų ir įgijo radiacinės chemijos inžinieriaus-technologo specialybę. Pradėjus statyti branduolinio kuro reaktorius, tokių specialistų labai reikėjo. Po studijų dar trejiems metams liko institute, aspirantūroje tyrinėjo panaudoto branduolinių reaktorių kuro perdirbimo sistemų radiacinį atsparumą ir 1970 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „Tretinių alkilaromatinių eminų radiozės stabilieji produktai“.
Vėliau grįžo atgal į Lietuvą ir įsidarbino Lietuvos fizikos instituto Radioaktyviojo spinduliavimo sektoriuje. Čia darbavosi 12 metų tyrinėdamas cheminės aplinkos įtaką radioaktyvių izotopų skilimo procesams. „Dirbant su radioaktyviomis medžiagomis sušlubavo sveikata, kitos asmeninio gyvenimo aplinkybės lėmė, kad nuo 1982 metų perėjau dirbti į Termoizoliacijos institutą. Dabar jis yra Gedimino technikos universiteto padalinys. Čia darbavausi iki pat pensijos“, – pasakojo pašnekovas.
Nuobodžiauti nėra kada
Nors šiuo metu mėgaujasi ramesniu gyvenimu, mokslinės veiklos V. Keršulis dar nepamiršta. Iki šiol tebėra Gedimino technikos universiteto doktorantūros komiteto narys. Pasak vyro, laisvo laiko vis trūksta. Mėgsta skaityti knygas, prisėsti prie kompiuterio, dukroms padeda prižiūrėti anūkus. „Šeimą sukūriau vėlokai, man buvo jau per trisdešimt. Su žmona Maryte susipažinome Lietuvos fizikos institute. Ji iki šiol dirba Onkologijos institute“, – apie savo šeimą pasakojo V. Keršulis. Pora susilaukė dviejų dukterų, džiaugiasi šešiais anūkais.
Šiandien asmeninę sukaktį minintis V. Keršulis pasakojo nelabai mėgstantis švęsti savo gimtadienių, tačiau su artimaisiais ir draugais 75-metį būtinai paminės.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ