Kupiškio rajone iš Druskininkų kilęs Kęstutis Svetlauskas gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų. Tikras dzūkas kartu su žmona aukštaite į Palėvenėlę atvyko laikinai, tačiau užsibuvo. Ilgam… Namais Kęstutis iki šiol vadina gimtuosius Druskininkus, tačiau artimas jam tapo ir Aukštaitijos kraštas bei jo žmonės.
Vaikystė – prie Nemuno
Regina ir Kęstutis Svetlauskai įsikūrę ramioje Palėvenėlės Suvainių gatvelėje. Viskas poros erdviuose namuose įrengta darbštaus Kęstučio rankomis. Šiuo metu jis užsiėmęs kiemo tvarkymo darbais. Triūsia ir valdiškai – Kupiškio plytų gamykloje, tačiau valandėlę pasikalbėti apie savo šaknis ir gimtąją Dzūkiją mielai suranda.
Rugsėjį šešiasdešimties metų jubiliejų minėsiantis K. Svetlauskas gimė ir augo vaizdingame Druskininkų mieste. „Užaugau ant Nemuno kranto. Visos vasaros prie upės prabėgdavo – čia maudydavomės, žvejodavome. Tuo metu dar nebuvo pastatytas tiltas per Nemuną, buvo įrengtas didelis paplūdimys“, – su nostalgija vaikystės metus prisimena dzūkas. Svetlauskų šeima buvo įsikūrusi Baltašiškės kaime. Riba tarp šio kaimo ir miesto ėjo per patį Nemuno vidurį. Vėliau, kai pastatė tiltą ir Druskininkų ribas išplėtė, kaimas buvo prijungtas prie miesto.
K. Svetlausko proseneliai, seneliai, mama – tikri druskininkiečiai. Tėtis Edvardas – kilęs iš Lazdijų. „Mano senelis kalėjo Vorkutos kalėjime, kai grįžo iš lagerio, ten, kur gyveno, nebuvo leista vėl kurtis, todėl persikėlė į Druskininkus. Čia atvyko ir visa jo šeima“, – pasakojo pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ