2024/03/01

Tikro dzūko gyvenimas Aukštaitijoje

Vytautas Klidzio su savo numylėtiniu Gučiu.
Autorės nuotrauka

Dzūkai iš kitų Lietuvos etnografinių regionų gyventojų išsiskiria savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Tai – svetingi, vaišingi, mėgstantys bendrauti žmonės. Sakoma, kad svečias dzūkui – tai Dievo dovana.
Iš šio dainomis apipinto krašto kilęs Vytautas Klidzio Kupiškio krašte gyvena jau 32 metus. Čia, Kupiškio rajone, gimė ir užaugo vaikai, čia prabėgo didžioji Vytauto gyvenimo dalis. Veterinarijos mokslus baigęs V. Klidzio ilgus metus dirbo pagal savo specialybę. Dabar ūkininkauja Salamiestyje. Į šį kraštą kartu su žmona Elena jiedu atsikėlė jau iš Aukštaitijos, Utenos rajono. Bet gražiausi V. Klidzio vaikystės ir jaunystės metai prabėgo prie Nemuno, Alytaus rajone.

Vaikystės prisiminimai – mieliausi

V. Klidzio augo Jononių kaimo vienkiemyje, kartu su dvejais metais vyresne seserimi Irena, savo tėvų Monikos ir Stasio Klidzių šeimoje. Išgirdę Vytauto pavardę, ne vienas jos perklausia. „Kuo tik nebuvau – Klidžia, Klidžius, Klidzia. Mano pavardė gali būti sulenkinta, nes gyvenome visai netoli Lenkijos sienos. Tačiau tikslios jos kilmės nežinau“, – pasakojo vyras.

Abu Vytauto tėvai – tikri dzūkai. Mama – iš Ūdrijos kaimo, tėtis – iš Jononių. „Tėtis dirbo elektriku, mama – pieno supirkimo punkte. Visada ūkiškai gyveno, laikė ne tik karves, kiaules, bet ir nutrijas, lapes, žąsis, antis. Juos parduoti į Kauno turgų veždavo“, – apie savo dabar jau garbaus amžiaus tėvelius, tebegyvenančius netoli Alytaus, pasakojo V. Klidzio.

Vienkiemyje augę vaikai visus ūkio darbus tėvams nudirbti padėdavo. Bet laiko ir smagioms vaikiškoms išdaigoms likdavo. Juk visų mūsų vaikystė – nerūpestinga. „Už pusantro kilometro nuo namų – Nemunas. Ten ir žvejoti, ir maudytis eidavome. Šlaitai labai statūs būdavo. Su Nemunu nepajuokausi, srovė kai pagauna, nebeišsikapstysi. Buvome prigąsdinti, todėl – atsargūs, maudydavomės prie kranto. Tėvas arklių turėjo, tai ant arklio atsisėdęs į kitą upės pusę nuplaukdavau, ten ir parduotuvė veikė, joje apsipirkdavau, ir – atgal“, – prisiminė Vytautas. Netoli namų buvo durpynas, iškasus durpes ten vandens telkiniai atsirasdavo, tai su vaikystės draugais ir čia maudytis, pažvejoti skubėdavo.

Užėjus melioracijai, gimtuosius namus su žemėmis sulygino, šeimai reikėjo keltis į Radžiūnus, netoli Alytaus. Čia tėvas pats naujus namus pasistatė, tačiau atsisveikinimas su gimtąja sodyba Vytauto tėvams buvo labai skausmingas. Daug žemės, apie 20 hektarų, turėjo, ją dirbo. Sodybą puošė didžiulis sodas. Vytauto tėvas sužinojęs, kad gimtuosius namus nugriauti ketina, savo rankomis ant anksčiau pastatytų ir ilgai slėptų pamatų per naktį iš rąstų naują namą pastatė, tik stogo uždengti nespėjo. Prisimindamas šią istoriją, Vytautas nesulaiko ašarų. Kiekvienam iš mūsų gimtieji namai patys brangiausi, tai – gyvenimo kelio pradžia. O dzūkui tai – šventa vieta, Vytautui – irgi. „Kai visi sužinojo, ką tėvas padarė, pas mus sulėkė iš prokuratūros, kitų institucijų. Kitą rytą atsikeliu – namo nebėra“, – jautriais prisiminimais dalijosi jis. Dabar gimtinėje tebėra iš betono pastatytas tvartas, kolūkių laikais ten trąšų sandėlis buvo įrengtas. Karo metus pragyvenęs V. Klidzio tėvas sūnui pasakojo, kad netoliese būta apkasų, kaimo žmonės tame tvarte susišaudymų metu slėpdavosi, todėl vaikystėje pats Vytautas čia yra nemažai kulkų radęs. „Tėtis sunkius laikus pragyveno. Jo šeima turtingai gyveno, arklius laikė. Tėtis pasakojo, kad dieną rusai ateidavo, juos maitinti seneliai turėdavo, naktimis – partizanai. Liepdavo tėvui arkliais naktimis, kur prašydavo, juos nuvežti“, – pasakojo Vytautas.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“


——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video