Jurgitos Banionienės nuotrauka
Poetė, fotografė Bronė Valinskaitė, gyvenanti Bakšėnuose, gimė 1955 metų gegužės 30 dieną Žilių kaime. „Man visada buvo gražus šis kaimas. Stebėdavausi, kad kažkas jį pavadino Žiliais, kai tinkamiausias vardas piršosi pats: aš kaimą vadindavau Alyvomis… Tikrai, tiek alyvų ir akacijų vaikystėje man niekur neteko matyti. O dar gelsvas smėliukas, stati pakalnė…“ – rašo apie išnykusią gimtinę B. Valinskaitė knygoje „Keliai veda Kupiškin“.
Bronė Valinskaitė, 1973 metais baigusi Alizavos vidurinę mokyklą, Vilniaus statybos technikume trumpai mokėsi architektūros, vėliau Vilniaus 47-ojoje profesinėje mokykloje įgijo fotografės specialybę. Piešimo pagrindų išmanymas, pastabus žvilgsnis padėjo tobulinti dailės ir poezijos pomėgius. „Piešimas ir rašymas – stebuklingi vaistai, padėję išgyventi juodžiausias akimirkas. Vargas maitina kūrybą. Jeigu vaikystėje būčiau turėjusi žaislų ir lėlių, nebūtų reikėję jų piešti. Jeigu nebūčiau patyrusi išbandymų ligomis ir vienatve, gal nebūtų gimęs poreikis užrašyti savo jausmus, susimąstyti apie gyvenimo ir mirties prasmę“, – yra prisipažinusi poetė.
B. Valinskaitė personalinę 26 paveikslų parodą surengė 2000 metais Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Šie piešiniai – tai eilėraščių iliustracijos. „Tad eilėraščiai dažnai besą vyresni nei piešiniai. Aš, kaip nerimtas dailininkas, nedarau eskizų: išvydusi kur gražų gamtovaizdį, jį įsimenu. Dažniausiai piešiu naktimis, bet jau kai paimu pieštuką, mano ranką tarsi kažkas ima vedžioti. Ką nupiešusi, niekuomet vėliau netaisau“, – taip apie savo piešinius kalba tapytoja.
„Laikas per būtį“, „Laikas per meilę“ ir „Laikas per žemę“ – tokie skyriai atsiveria Bronės Valinskaitės eilėraščių knygoje „Vakarėjantis laikas“, išleistoje 2005 metais. „Poetė veda per savosios pajautos lauką, kantriai mokydama jį pažinti per būties suvokimą, meilės kuždesį, gamtos spalvų grožį ir jos gyvasties įvairovę. Kūryboje labai daug tik jos kasdieninei aplinkai būdingų ypatumų, jos sergstimos artumo su mama šilumos“, – knygelės įžangoje Bronės Valinskaitės kūrybą apibūdina žurnalistė Eleonora Vaičeliūnienė.
Daug poetės subtilių ir brandžių eilėraščių išsibarstę rajono ir respublikos laikraščių puslapiuose, daug dar neišspausdinta. Šiuo metu „ant sparnų neša angelas laimę tylaus, paprasto žemėj buvimo su savim, su gamta“, „spalvas nenusakomas dosniai dalina“ ir didingiausiai skamba 2004 m. gegužės 10 d. parašytas eilėraštis:
Vėl visos mintys kvepia medum,
bičių sparneliai kutena sielą.
Vėl apakinta sodų baltumo brendu
ir tegu praeitis tyliai miega…
Aš nebenoriu skaudint širdies,
kai visi keliai atgal užsidarė.
„Vakar“ paliko už slenksčio nakties,
o į „rytoj“ skrenda viltys plaštakės.
Žiedlapių sniegas netirpsta plaukuos –
tai tiktai Laikas per greitai sudyla.
Save išbarstau Būties takuos,
o sielos turtai – atminties skrynioj.
Neišsinešiu nieko. Tiktai rašau.
Žodžiai plevena, kaip Laiko dulkės.
Kažkas išgirs, širdim pajaus –
mažos Būties didingus burtus…
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ