Vasaris vasnoja – džiovina su vėju, o kovelis dargėlis – ir pasninga su vėju. Tik pempės jau šaukia klyvi klyvi, tad ir žmogaus širdis tarytum paukštė devynliežuvė – spurda, rodos, ims ir nuplasnos su vieversio daina: „Čyvir vyvir pavasaris, visi vaikai po pašales, palikau pilnus aruodus, atskridau – dyki aruodai. Kas suėdė? Plikapilviai, plikapilviai.“
Pavasarį ne tik purienos pražysta, bet ir žmogus it ėriukas šokinėja, laksto kaip plikas į pirtį (greitai) nuo vieno darbo prie kito. Mat žino, koks naudingas yra rūpestis dėti grūdą prie grūdo. Kaip pavasarį lietus. Bus aruode – bus ir puode. Kai alkanas, nelabai ramu ir bažnyčioje.
Kovas – tiesaus, tvirto ir lengvo ėglio mėnuo. Tai ir gimusieji šį mėnesį užauga stiprūs, gražūs kaip Dievo girioje auginti. Koviukai daug patys pasiekia, bet ir kitiems naudingi, nors ir nenuolaidūs, nors ir šaipokai. Dygus tarsi ežys ėglis, todėl dažnai ir pasakome: nebūk dygi – bernai nemylės, ar – liežuvis jo dygus, kalavijui lygus. Bet – kas kaip išmano, tas taip savo būdą ir valdo. Mat kas soda – tai mada, kas kiemas – tai būdas. Kurio kiemo žmogus supratingas, pavaišina ir ėglio uoga, sako, geras vaistas: nemalonus burnos kvapas, pakramtyk kadagio uogų ir palaikyk burnoje, galva nerami – pauostyk uogų miltelių. Sutraiškytų ir šaltu vandeniu užpiltų uogų gėrimas širdį atgauna. O jeigu kas paklaustų, ar neturi iš kumpo kadagio, tai suprask – čia apie naminę degtinę teiraujasi. Gal toks žmogus prašo, kuris namo su botagėliu sugrįžo (viską praradęs, prašvilpęs). O pinigų užsidirbęs atvažiuoja į savą kraštą ir niūniuoja Antano Baranausko eiles: „Žali ėgliai, kaip kvietkai, po dirvonus keri…“ Ir prisimena protėvių paprotį – ne tėviškėje mirusio atmintis – kieme ar kapinėse kadagys pasodintas. Tik vėl šmėsteli mintis – iš mažų išbėgęs, ar didžius pavysi? Gal geriau, kaip Dievas duoda, taip ir džiaukis? Labiausiai smagu, kai visi reikalai eina sklandžiai, greitai kaip uoga. Katras ir Verboj verbavoja, tas greitas, o kurį verbavoja – sveikas.
Tada ir kiekviena kovo diena kvepia gardžiai tarsi ėglio dūmas – tiems, kurie yra kaip žemė – kantri, švari, dalinga. Tiems, kurie įmina pėdas tvirtai, kaip pumpuruose poška pavasaris.
Kad jį versmelė, gražu, kai žmogus vienplaukis stovi bundančioj žemėj! Dar pavasario daug – o kelias be galo.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ