2024/05/05

 

Kiškiai drąsuoliai

Jurgos Banionienės nuotrauka

Pastarųjų savaičių įvykiams pasaulyje abejingų tikriausiai nėra. Įvykius Prancūzijoje kiekvienas vertiname savaip, tačiau dėl vieno dalyko sutaria daugmaž visi: žudynėmis negalima spręsti problemų, religinių įsitikinimų.

Tačiau šios tragedijos akivaizdoje stebina visai kas kita – viešas šalių vadovų vienybės ir drąsos demonstravimas Paryžiuje. Ar tokios vienybės demonstracijos būtume sulaukę, jeigu tai būtų įvykę kokioje Afrikos valstybėje, jeigu būtų nužudyti kitos valstybės piliečiai, jeigu tai būtų ne spaudos atstovai?

Kiekvieną dieną pasaulyje vyksta išpuoliai, žūsta dešimtys žmonių, tačiau pasaulio galingieji neina kasdien rankomis susikibę. Nejaugi ir žmogaus gyvybė turi skirtingą kainą? Kodėl niekas nėjo rankomis susikibęs, kai vyko ir dabar dar vyksta masinės žmonių žudynės Ukrainoje? Ar karas yra priežastis pateisinti mirtims? Juk ten žuvo ir dar žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, ar jų gyvybės pigesnės, nieko vertos? O gal tiesiog pasaulio galingiesiems drąsiau eiti rankomis susikibus Paryžiuje žinant, kad šį blogį pasmerks visi, ir nereikės bijoti kolegų iš Rytų, nereikės sukti galvos dėl įvairių ekonominių sankcijų? Kodėl nei A. Merkel, nei S. Lavrovas, nei kiti nėjo rankomis susikibę Ukrainoje? O galėjo kur nors Ukrainos ir Rusijos pasienyje ar Donecke sustoti rankomis susikabinę – gal tada būtų ten sustabdytas žmonių genocidas.

Gal ir ciniškai skambės, tačiau ši demonstracija Paryžiuje nieko nekainavo politiškai, ekonomiškai (išskyrus tas žmonių gyvybes), bet sudarė galimybę gražiai pasirodyti ant leidinių viršelių. Kas praleis tokią reklamą už dyką? Po šių eitynių niekas negąsdins, kad užsuks dujų kranelį, kad paskelbs dar vieną maisto ar kitų prekių įvežimo į Rusiją ar kokią kitą „taikią“ šalį embargą. Visi žino, kad terorizmas – blogis. Bet kodėl jis blogis tik vienoje šalyje, o kai vyksta kitur, lyg ir gėris? Gal todėl, kad su to, kito terorizmo, autoriumi nenorima pyktis?

Nors iššaudytos redakcijos darbuotojai giriami už drąsą, tačiau kur išgaruoja priekyje žengusių šių eitynių metu įvairių valstybių vyrų ir moterų drąsa, kai reikia konkretumo, nedviprasmiškų pasisakymų, o ne deklaracijų? Matyt, jiems dar toli iki „Charlie Hebdo“. Sąžiningam žmogui su jais būtų gėda žygiuoti vienoje eilėje žinant, kad tai tik paradas, dviprasmybės puota. Kažin kaip jautėsi nužudytųjų artimieji būdami pirmą ir paskutinį kartą šalia tokių „demonstrantų“. Jau po kelių savaičių jų niekas nebeprisimins, o valdžios pirmoji kolona dar ilgai šmėžuos visur.

Pasvajokime, kaip visa tai atrodytų Lietuvoje. Kad ir Kupiškyje. Gal tik situaciją švelnesnę sumodeliuokime. Pasiūlytų kažkas taikią demonstraciją „Algų mokėjimui vokeliuose – ne!“ Pirmose eilėse tikrai išvystume visą mūsų krašto politikos elitą. Eitų rankomis susikabinę visi – nuo dešiniųjų iki kairiųjų, nuo žaliųjų iki raudonųjų, mėlynųjų ir dar kitokių. Juk negali likti nuošalyje, kai keliama tokia opi problema. Žinoma, kad šią baisią negerovę reikia pasmerkti!

Dabar truputį pakeiskime tos demonstracijos pavadinimą „Algų mokėjimui vokeliuose kokio nors konkretaus verslininko įmonėje – ne!“ Kas tuomet eitų pirmose gretose? Kažin ar iš viso tokios eitynės įvyktų. Negi pulsi savą, konkretų žmogų, dar ir giminaitį ar kaimyną. O gal taip ir nebuvo, gal niekas vokeliuose algos nemokėjo, gal tik su verslininku priešininkai susidoroti norėjo, o gal tai politinių oponentų darbas? Štai kiek klausimų ir pasiteisinimų atsiranda vienu metu.

Va, tada ir supranti, kad didžioji pasaulio politika yra visai netoli mūsų. Visuomet geriau spręsti globalias, o ne konkrečias – savo kiemo – problemas. Kas paneigs, kad saugiausia ir pigiausia yra protestuoti prieš šešėlius, o vargšo mirtis neverta net rasos lašelio.

——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video