Šeštadienį prieš vidurdienį važiuojančių į Alizavą mašinų kolonos leido manyti, kad miestelyje laukiamas ne eilinis sujudimas. Tą dieną vyko Alizavos mokyklos 100 metų jubiliejaus minėjimas.
Šventinis renginys, skirtas mokyklos 100-mečio paminėjimui, prasidėjo šv. Mišiomis Alizavos bažnyčioje. Per pamaldas kunigas Laimonas Nedveckas sakė, kad kaimas, kuriame nėra mokyklos – pasmerktas žlugti. Alizavai atsitiko kitaip. Šis kaimas prieš šimtą metų čia įsteigus mokyklą tapo miesteliu. „Mes kiekvienas nešiojame savo širdyje ne tik prisiminimus apie moksleiviškus metus, bet ir mokytojų įdiegtas vertybes“, – sakė kunigas.
Po šv. Mišių bažnyčioje vyko iškilmingas minėjimas. Istorijos mokytojas Aurimas Martinka apžvelgė mokyklos 90 metų gyvavimo laikotarpį, o direktorius Gintaras Paškauskas priminė per pastaruosius dešimt metų nuveiktus darbus.
Prisiminimus keitė mokinių dainos, instrumentalistų pasirodymai.
Kiekviena mokyklos laida turėjo ką prisiminti, pasidalinti patirtais mokykliniais įspūdžiais, nors jau nuo paskutinio mokyklinio skambučio daugumai prabėgo ne viena dešimtis metų.
Prieš 74-erius metus baigusi Alizavos pradinę mokyklą Otilija Glemžaitė-Vasiliauskienė sakė, jog dabar jos pati didžiausia svajonė – padaryti mokyklos genealoginį medį, kuriame būtų įrašyti visi čia lankę mokyklą mokiniai.
Trečios laidos abiturientų vardu kalbėjęs Algirdas Petrulis sakė, jog gyvenime nieko nėra nekintamo, tačiau kaip gera kartais pasijausti mokiniu.
„Mes mokytojus mylėjome, gerbėme ir bijojome, – sakė buvusi šios mokyklos abiturientė Bronė Valinskaitė. – Pagarba mokytojui buvo pats svarbiausias dalykas mokiniui“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ