Pateko į rankas du atšviesti lapeliai iš senos telefonų abonentų knygos. Su tuometinių šios paslaugos naudotojų pavardėmis. Buvusiųjų Kupiškio miesto gyventojų prieš septyniasdešimt metų, kai telefono abonentai buvo skaičiuojami ne šimtais, o tik dešimtimis.
Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo 508 telefono stotys, aptarnavusios nuo 10 iki 20 numerių. Beje, jau nuo 1923 metų visų Lietuvos apskričių centrai turėjo telefonų stotis ir tiesioginiais laidais galėjo susisiekti su visais mažesniais miestais. Tokia naujovė, žinoma, neaplenkė ir Kupiškio.
Iš kauniečio, profesionalaus gido Chaimo Bargmano gauto laiško su jau minėta informacija sužinome, jog 1940 metų pradžioje Kupiškyje, be valstybinių įstaigų – pašto, teismo, policijos, krašto apsaugos, valstybės saugumo policijos, geležinkelio stoties – telefoninį ryšį turėjo kone penkiasdešimt privačių asmenų, kuriems tokio operatyvaus susisiekimo reikėjo užimamų pareigų ar verslo reikalais. Antai iš „Lietuvos telefonų knygos “ (1940 ) sužinome, jog abonentas Teodoras Blinstrubas buvo gimnazijos direktorius, o Stasys Ankudavičius, Vladas Kriščiūnas, Julė Černiūtė, Ipolitas Franckevičius – gydytojai, Stefanija Glemžaitė – akušerijos punkto vedėja, Juozas Stukas – vaistininkas, B. Mejerovičius, Mendelis Margalis – prekybininkai, V. Elisonas – veterinarijos gydytojas, Alfonsas Indreika – rajono agronomas. Kaipgi galėjo be telefono ryšio apsieiti malūno ir elektros stoties savininkas Nochimas Šmidtas, sunkvežimio paslaugas teikęs Nochimas Šneideris, viešbučio valdytojas Adirimas Nachmanovičius ir kiti.
Mus nuo to laikmečio skiria daugybė metų su pačiais šiurpiausiais anuometinių miestelėnų likimais. Jei kai kuriems iš jų buvo lemta ir po karo turėti namuose telefoną, tai įvyko jau ganėtinai vėliau. Antai 1963 metais Kupiškio telefono ryšių viršininku dirbęs Pranas Skardžius mūsų laikraščio korespondentui yra pasakojęs, jog tuo laiku rajone buvo 180 abonentų. Telefonus namuose turėjo tik svarbiausių tarnybų viršininkai, partijos rajono komiteto ir rajono vykdomojo komiteto pirmieji asmenys. Tačiau nuo 1963 metų pradėti priiminėti miesto gyventojų prašymai telefonizuoti butą. Pirmumą turėdavo įstaigų atsakingi darbuotojai.
Ir vis dėlto apie vieną dar prieškariu buvusį telefono abonentą – Petrą Šimonėlį – pavyko sužinoti daugiau, negu parašyta anuometinėje Lietuvos telefonų knygoje : „priv. gyn., Vytauto Didž. g-vė 21“.
Kupiškietė Valerija Kutrienė (Semėnaitė) pasakojo, jog tuo metu jai buvo tik aštuoneri metai ir visai nerūpėjo, jog šis žmogus yra advokatas ir kad jo namuose kasdien po kelis kartus sučirškia jai nematytas telefono aparatas arba jis pats suka šio įrenginio rankenėlę ir prašo telefonininkės sujungti jį su 22 numeriu – teismo raštinės ar teisėjo kabineto abonentu. Pasak ponios Valerijos, jie, vaikai, labai norėdavo pamatyti Šimonėlio automobilį, kai, šeimai į jį susėdus, išsukdavo iš kiemo.
Šis inteligentiškas žmogus nebardavo paauglių, kam jie slankioja jo sodybos patvoriais, suprato, kas juos čia traukia. Advokatas Šimonėlis automobilį laikydavo garaže, todėl jį miestelėnai pamatydavo tik šventadieniais, šeimai susiruošus kelionėn arba iš jos sugrįžus.
Vienas iš miesto pastatų, kuriame 1937-1940 metais skambėdavo telefonai, buvo ir Gedimino gatvėje 63 numeriu pažymėtas dviaukštis mūrinukas. Jame kabinetą turėjo ne tik pats savininkas gydytojas Vladas Kriščiūnas, bet dalį patalpų jis buvo išnuomavęs ir notarui Henrikui Kmitui. Jų telefonų numeriai buvo 31 ir 20. Šiame pastate po rekonstrukcijos buvo įkurdinta ir ligi šiol veikia Kupiškio muzikos mokykla, su kuria galima susisiekti taip pat dviem abonentais.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ