2024/05/01

Gyvuliai vienišei artimesni nei žmonės

Siaurių kaimo gyventoja Ona Kačinauskaitė ir jos nuolat augantis ūkis jau seniai tapo galvos skausmu gyvūnų teisių specialistams. Apie jos raguočių priežiūros metodus jau ne kartą rašė ir „Kupiškėnų mintys“. Šįkart vienišė ir vėl užkliuvo nuo neva alkanų ir ištroškusių karvių baubimo pavargusiems kaimynams. Ne kartą aplinkinius užrūstino ir jos pašėlę eržilai bei nauji numylėtiniai – šunys. Pati 68 metų moteriškė graudenasi, kad toks žmonių „šokdinimas“ jai atima daugiau jėgų nei gyvulių ruoša ir spėja, kad po „padidinamuoju stiklu“ atsidūrė dėl jos turto besigviešiančių pavyduolių kaltės.

Gavo skundą

„Žinot, nuo darbo niekada nepavargstu – visas jėgas atima nervai“, – paklausta, ar nesunku apeiti didžiulį ūkį, atviravo O. Kačinauskaitė.

Skurdžiai apsirengusią, su skarele ant galvos, smulkią moterytę sutikome Mutkūnų kaimo laukuose. Iš karto po gyvulių ruošos moteris traukė namo, kur susitarė susitikti su Kupiškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytoja inspektore Vida Kaupienė dėl pateiktų skundų. Ši nebe pirmą kartą pas O. Kačinauskaitę vyksta gavusi anoniminį pranešimą dėl neprižiūrimų gyvulių.

Paskutinį kartą tarnybą pasiekė kalbos, kad Siaurių kaimo keistuolė visai negirdo savo karvių, neva užtenka rasos, o girdomos papildomai jos tik prie to pripras. Taip pat piktinamasi, kad kęsdami troškulį galvijai baubia ištisomis dienomis ir kaimo gyventojams neduoda ramybės.

Panašių skundų veterinarė V. Kaupienė tvirtino sulaukianti per metus po kelis kartus. Tačiau šįkart žmonėms neįtiko dar ir O. Kačinauskaitės šunų bei kačių auklėjimo metodai. Anot jų, moteriškė keturkojų prisiveisė jau beveik visą dešimtį. O blogiausia kaimo gyventojams pasirodė tai, kad šeimininkė, norėdama išugdyti agresyvumą, šunis laiko uždarytus tamsoje, o kates pririša geležine grandine.

Baubimo nenutildys

Išgirdusi tokias kalbas netradicinė ūkininkė tiesiog liūdnai šyptelėjo.

„Liepė prisirišti gyvulius, kad neitų į laukus. O mano veršiukai pripratę žįsti karves – kai juos atskiriu, tai ir kyla „olasas“ – visi bliauna. Kaip man juos nutildyt…Norėčiau melžt karves ir pati pagirdyt mažuosius, bet jie taip nebegeria. Taip ir bus, kol užaugs“, – apie natūraliai auginamus gyvulius pasakojo siaurietė.

Didieji raguočiai, anot jos, du kartus per dieną vedami prie čia pat tekančio šaltinio, kur ir atsigeria iki soties. Taip pat reguliariai jie kilnojami į naujus žolės plotus.

Raguočius apžiūrėjusi inspektorė V. Kaupienė patikino, kad iš pažiūros gyvuliai atrodo tinkamai įmitę. Apžvelgusi ganyklas specialistė konstatavo, kad šeimininkė, kaip reikalaujama, bent kartą per dieną perkelia savo karves. Ir jos atrodo prižiūrėtos bei ramios, judėjimo laisvė nesuvaržyta.

„Kad visi taip žiūrėtų savo gyvulius kaip Onytė, tai ir mums mažiau darbo būtų. Kitą kartą nuvažiuok pas kokį girtuoklį ir tikrai baisių dalykų pamatysi. O čia viskas atrodo gerai, na nebent pagal europietiškus reikalavimus pradėtume kabliukų ieškoti, tai ir rastume. Bet tokiu būdu net ir pas geriausius ūkininkus problemų rastume“, – pildydama apžiūros dokumentus tikino V. Kaupienė.

Pagalbos neprisišaukia

Didžiausia problema, pasak veterinarės, kad O. Kačinauskaitė per daug gyvulių užsiveisė. Jos ūkyje jau yra 20 karvių bei veršiukų, keturi arkliai ir būrys šunų. Laikydama tokį ūkį senyvo amžiaus moteris, V. Kaupienės nuomone, ir norėdama nebeįstengtų juo tinkamai pasirūpinti. Todėl ir laiku nespėja pašarų žiemai prisikaupti, tvartų paruošti.

Tačiau gyvulių nepriežiūra kaimynų kaltinama siaurietė suskubo rodyti laukuose stovinčius šieno ritinius, kurių dar nespėjo susivežti. Tvartams paruošti ji tikino jau ieškanti žmonių.

„Kad ir tie žmonės, skųsti tai – pirmi, o kai prisišaukti pagalbos, tai nė vieno… Pernai prašiau prašiau, kad kas padėtų iš tvarto mėšlą išvežti, tai vos prisišaukiau. Ir tai – valgyti daviau, išgerti, 70 litų sumokėjau ir pati viena daugiausiai dirbau…“, – skausmingai šnekėjo vienišė.

Be to, moteris prisiminė, kaip skaudžiai pagalbos šauksmas jai baigėsi prieš keletą savaičių, kai sunkiai veršiavosi karvė. Tuomet niekas iš kaimynų nenorėjo jai duoti reikalingo veterinaro telefono, o visi kiti gyvūnų gydytojai atsisakė važiuoti po darbo valandų. Nesulaukusi pagalbininko O. Kačinauskaitė nesugebėjo išsaugoti veršelio gyvybės.

Pagalbos reikia šeimininkei

„Tai ir bėda, kad Onytė daug pinigų išleidžia savo gyvuliams ir pati nieko neturi. Jei kiti gyventojai už pagalbą moka po 10-20 litų, tai iš jos nulups žymiai daugiau…Pagalbos labiau reikia šeimininkei nei gyvuliams „, – O. Kačinauskaitę bandė užstoti nuolat ją kontroliuojanti Kupiškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė.

Jos nuomone, gyvulius atsiskyrėlė myli labiau nei pati save: „Tai toks žmogus. Kalbama, kad jos namuose nėra buvęs nė vienas žmogus. Ona nei elektros, nei krosnies neturi. Vasarą miega kartu su karvėmis – dieną pasnaudžia kur nors pievoje, o naktį dirba, kad nesušaltų.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video