Rajono socialinių paslaugų centro, seniūnijų socialinių darbuotojų ir mokyklų socialinių pedagogų akiratyje – ir bendravimas su šeimomis, kurių daugeliu atvejų didžiausia bėda yra nuolat girtaujantis tėvas ar motina, arba ir abu alkoholio valdžioje.
Ne vienas iš šių darbuotojų, kurių svarbiausias tikslas rūpintis socialinės rizikos šeimose augančių vaikų dvasine ir materialine gerove, neretai ir nusivilia savo pastangomis. Antai padėtis jau taisėsi, šeimos galva tvirtino kelintas mėnuo blaivas (matyt, reagavo žmogus į buvusius su juo pokalbius) – ir štai vėl „plaukia“, kur akys veda, kol kojos neša…O prieš jam gero – blaivumo – linkinčius pučiasi kaip kalakutas: matot, galiu ir kasdien gerti, ir kelis mėnesius be lašelio apsieiti…
Kam nežinomos tokios situacijos ir beviltiškumas girtavimo liūne besimurkdančiam žmogui, jo kenčiančiai šeimai padėti.
Bet praėjusį trečiadienį minėti darbuotojai Savivaldybės administracijos ir anoniminių alkoholikų (AA) klubo „Išeitis“ sutarimu įvykęs renginys buvo galimybė žvilgterėti į alkoholiko, nepagydomai sergančio žmogaus, išgyvenimų pasaulį ir vis dėlto esančias galimybes jam padėti.
Socialiniai darbuotojai išgirdo atviriausius žmonių pasakojimus apie jų žingsnius į nuosmūkį – nuo labai kultūringo mėgavimosi brangiais alkoholiniais gėrimais pradedančių veiklą verslininkų kompanijoje ar baltosios stiklelio paauglystėje, kad turėtų draugų, išdrįstų pašokdinti mergaites.
Buvusias aplinkybes atidenginėjo ne tik kupiškėnai AA klubo nariai, bet ir atvykusieji iš Rokiškio, Panevėžio tokių sambūrių. AA klubai bendrauja, kartu ruošia savo atvirus susirinkimus visuomenei.
Tokiu įvardyta ir pastaroji popietė Kupiškio krašto žmonių su negalia salikėje, kurioje ir šiaip pirmadieniais ir ketvirtadieniais 18 val. susirenka „Išeities“klubo nariai. Čia nereikia registruotis ar prisistatinėti, iš kur tu ir ko čia tikiesi patirti. Ir nė cento kokiai nors rinkliavai ar vilties, kad kas nors sušelps kultūrinei pramogai. Čia tereikia tik labai nuoširdaus prisipažinimo: „Aš – alkoholikas, mano vardas…“ Tik ateidinėdamas į tokius susirinkimus, ne tik kitiems, bet ir sau deklaruoji – ir šį kartą esu blaivus ar blaivi. Pradedamos skaičiuoti tokios šviesios dienos, savaitės, mėnesiai. Labai nuoširdžiai atskleisdamas savo gyvenimo vingius alkoholikas Algis sakė, jog be svaiginimosi laimingai gyvena penktus metus, o buvo laikas, kai organizmas kasdien sudegindavo butelį degtinės. Tokia būtina dozė netrukdė jam dirbti, vairuoti automobilį ir net artimos aplinkos žmonėms nieko nežinant apie jo didelę bėdą. Ir žmonos didžiulės pastangos palydėti jį pas Priklausomybių centro medikus būtų nuėjusios perniek, jeigu ne jo paties nusiteikimas, jog AA susirinkimai galėtų jam padėti, pripažinti sveikimo programos „Dvylika žingsnių“ galią.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ