„Nuostabu tai, ką mes matome. Dar nuostabiau tai, ką suprantame ir žinome, bet nuostabiausia tai, kas mums dar nežinoma ir ką mes stengiamės sužinoti“ (N. Steponis).
Matyt, šiuo teiginiu vadovaujasi ir Kupiškio bitininkų draugija, kuri džiaugiasi užmezgusi draugiškus ryšius su Švedijos bitininkais.
Su duona, bet be druskos
Kupiškio bitininkų draugijos nariai jau nuo pat ankstyvo sekmadienio su lietuviškos duonelės kepalu lūkuriavo svečių. Iš autobuso išlipo 42-iejų žmonių grupė, kuri buvo surinkta iš įvairių Švedijos vietovių.
Į Lietuvą šiemet atvyko daugiau nei paprastai švedų bitininkų. Atsakingas darbas teko Kupiškio draugijos nariams, nes tinkamai priimti ir užimti svečius yra garbės reikalas. Su šia misija buvo susitvarkyta gana nesunkiai. “Nustebino svetingumas ir šiltas priėmimas“, — sakė bitininkai iš Švedijos.
Ne vienam kilo klausimas, kodėl tokios didelės šalies bitininkai susidomėjo net 10 tūkstančių gyventojų neturinčiu Kupiškio miestu. Pasirodo, šios grupės vadovas Lars Nolberger jau 15 metų palaiko ryšius su Pakruojo bitininkais. “Jau nebegalėčiau tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų lankiausi Lietuvoje“, — sakė grupės vadovas. Šiemet jam buvo pasiūlyta užmegzti pažintį su kita stipria bitininkų draugija — Kupiškio, ir Lars pasiūlymą priėmė.
Vienija bitininkystė
Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis, Savivaldybės posėdžių salėje priėmęs svečius, suteikė jiems nemažai informacijos apie mūsų miestą. Rodydamas ant sienų kabančias lenteles, kuriose surašyti rajono bendradarbiavimo partneriai iš įvairių šalių, J. Jarutis vylėsi, kad po kiek laiko bus sudaryta panaši sutartis ir su Švedija. Šios šalies gyventojai jau gavo kvietimą atvykti į kas dveji metai mūsų mieste vykstantį kultūrų festivalį “Lingaudala“.
“Nors mes esame iš skirtingų šalių, tačiau visus mus vienija bitininkystė“, — susirinkusiesiems sakė J. Jarutis.
“Čia tikrai gražu, tačiau yra daug nedirbamų žemės plotų“, — pastebėjo švedai. Anot svečių, mes galime padaryti puikų turizmo projektą ir prisivilioti užsieniečių.
Aplinkosaugos tema taip pat buvo gvildenta. “Švedijoje gandus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nors ankščiau jų būdavo žymiai daugiau“, — paklausti, kodėl Lietuvoje pamatę gandrą kaskart stabčioja, atsakė svečiai.
Kupiškėnai — geri žmonės
Svečiai iš Švedijos dalyvavo ir šv. Mišiose Kupiškio bažnyčioje. Joms pasibaigus, buvo aprodytas Kupiškio pensionato bitynas, kurį prižiūri bitininkas Vidas Paštukas. Anot jo, šiuo metu ten yra 14 avilių, o dar 18 pensionatui priklausančių avilių, yra išvežta į Šimonis.
Nebuvo aplenkta ir chirurgo Vinco Dražbos sodyba, kurią jis įsigijo prieš trejus metus. “Mūsų mergaitė susirgo cukriniu diabetu, tad iš Kupiškio persikėlėme į šią sodybą, kur aplinka yra sveikesnė ir erdvės čia nepalyginamai daugiau nei bute“, — pasakojo sodybos šeimininkas.
“Jei čia būtumėte apsilankę kai tik nusipirkome sodybą, šios vietos neatpažintumėte. Čia buvo tikros džiunglės“, — prisiminė Reta Dražbienė. Per trejus metus sodyba kardinaliai pasikeitė. R. Dražbienė sakė viską dariusi su malonumu ir atsidavimu. Tai pastebėjo ir švedų bitininkai, fotografuodami kiekvieną įdomesnę sodybos kertelę.
V. Dražba, svečiams rodydamas avilius, pasakojo, kad laikyti bites jam pasiūlė jo žmona. Šeima pirmąjį avilį gavo dovanų, o po to avilių skaičius vis didėjo. Dabar Vincas sakė turįs apie 20 bičių šeimų. “Triūsdamas su bitelėmis jaučiu ramybę ir atsipalaiduoju“, — pasakojo sodybos šeimininkas.
Bitininkai ieškojo skirtumų tarp lietuviškų ir švediškų avilių, medaus gamybos proceso, diskutavo apie importinius medaus produktus, konkurenciją, apsikeitė simbolinėmis dovanomis.
Tądien medaus nešėjos — bitutės nebuvo piktos ir įgėlimų nebuvo daug. “Nereikia jų bijoti ir skriausti, tuomet bitės negels“, — sakė bitininkai, drąsiai apžiūrinėdami avilius. Ne veltui viena kinų patarlė byloja, kad bitės nugara dryžuota, tačiau tigru jos nepavadinsi.
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ