Galėtume apmaudauti, jog Naivių laisvalaikio centro salėje šeštadienį įvykusioje konferencijoje-koncerte vis dėlto vieno dalyko trūko – klausytojų ir žiūrovų. Vietiniai žmonės ir kviestiniai iš kitų vietovių rado kuo pasiteisinti – pats bulviasodis. O gal nenoras suprasti, jog būna atvejų, kai tereikia vien tik dalyvavimu prisidėti, kad sudygtų kitų brandintas sumanymas. O bulvės ne prasčiau auga ir pavakariais pasodintos…
Bet nuotaiką pakėlė konferencijoje “Aukštaitijos krašto etnokultūros, papročių ir tradicijų išsaugojimas ateinančioms kartoms” pirmas kalbėjęs Kazys Stančikas, Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vyr. valstybinis inspektorius. “Ne tiek ir mažai žmonių salėje, ir jaunimo yra. Iš tikrųjų juk ir svarbiausia vyresniajai kartai su juo pasidalyti savo mintimis, atkreipti dėmesį, kodėl svarbi praeitis, ko mes galim iš jos pasimokyti, kodėl yra toks dalykas kaip paveldas ir kaip plečia akiratį jo pažinimas”, – vedė jis mintį.
K. Stančikas, nors ir departamento lygmens tarnautojas, vis dėlto yra vietinis, netoli Kupiškio gimęs ir užaugęs, ne auksaburnis, o viso krašto atgimimui dirbantis kultūrininkas.
Dabar jis rodė plakatą su F.G.W. Struvės geodeziniu Gireišių (Rokiškio r.) punktu ir paaiškino, jog šis įrenginys tarnavo žemės matavimams nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno 1816-1855 metais, tokiai funkcijai dar tinka ir šiais laikais. Nuo 1994 m. jis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Pasak K. Stančiko, ruošdamiesi Lietuvos vardo pasaulio istorijoje paminėjimo tūkstantmečiui 2009 metais, turėtume atidžiau apsidairyti, ką mes dar savito materialaus ir dvasinio paveldo turime ir kuo galima prisidėti, jog tie išskirtinumai nuo kitų taip spėriai nenyktų.
Pastaraisiais metais ne tik miestelėnų, bet ir kaimiečių buityje įsigali įvairiausių technologijų plastmasiniai gaminiai. Plėšiamos medinės lentelės ir trobos apšiltinamos plastmasinėmis. Medinės už jas vis dėlto patvaresnės.
Vieno stiklo, be rėmelių langais trobos – tarsi išdurtomis akimis. Prie malkų numetamos namus puošusios, nuo vėjų žiemą ir nuo saulės vasarą gyvenamąsias patalpas saugojusios langinės. Gaila. Jau prarasta daug įdomios architektūros pastatų, šimtamečių parkų. Prieš keletą dešimtmečių Kupiškio rajone buvo 44 dvarai ir palivarkai, pastaruoju metu jų bėra tik dešimt. Gamtos paminklai parkai – irgi nyksta.
Brangenybėmis tapo amatininkų darbo baldai, rakandai ir net mūsų krašto kulinarinio paveldo stebuklas -lietuviška naminė duona…
Lietuvos vardo 1000-čio naktį ant visų piliakalnių turėtų suliepsnoti laužai. Ne bet kurioje vietoje, o specialiai iš akmenų sumūrytoje laužavietėje. Lietuvoje – per tūkstantis piliakalnių, Kupiškio rajone – dvi dešimtys. Jie, pasak specialisto, irgi architektūros statiniai, nuo kurių toli galėtum matyti, ir kurie būtų iš toli matomi. Yra ir skaudžių istorinių įvykių aukų atminimo vietų. Kaip mes gerbiame, įamžiname praeitį, taip esame vertinami ir patys.
Pasak Kupiškio kultūros centro etnografės Almos Pustovaitienės, iš rėzekniečių (Latvija), su kuriais pastaraisiais metais glaudžiau kupiškėnai bendradarbiauja, galima pasimokyti amatų atgaivinimo – tam tarnauja vaikų ir jaunimo centro programa, įgyvendinami projektai. Tokie dalykai turi rūpėti ir Kupiškio rajone sudarytai etnokultūros plėtojimo tarybai.
Dievui dėkui, sakė A. Pustovaitienė, turime ir mes, kupiškėnai, savosios dvasinės kultūros grynuolių. Tai dainos, juolab sutartinės. Jų dainavimas išlikęs tik šiaurės rytų Aukštaitijoje.
Kupiškio rajone folkloro atlikėjų – tik du suaugusiųjų ir jaunimo pustrečio meno kolektyvo.
Tai va, jei dabartinė karta neišsaugos to dvasinės stiprybės medžio, tai ateinančios kartos jo ir nebeatgaivins.
Štai toks kreipinys į buvusius salėje – dažniau susimąstyti: “Kur aš gyvenu, iš kokio šulinio mąstymo atgaivos semiuosi?”
Nuoširdžiais plojimais sutiktas Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio “Kupkėmis” sutartinių atlikėjai ir šokėjai. Aprašymu jų programos neatspindėsi. Paprasčiausiai ją reikia girdėti, matyti, kiekvieną kartą, kai tik yra tokia proga.
Su mergvakariui reikalingais suoliukais, užtiesalais, indais, muzikos instrumentais subildėjo į Naivių laisvalaikio centro sceną per trisdešimt žmonių iš Pandėlio, – Rokiškio rajono miestelio jaunimo ir pagyvenusių žmonių folkloro ansamblių dalyvių. Jų vaizduojamas savojo krašto “Mergvakaris” – dar naujas scenos kūrinys, gavęs pakvietimą dalyvauti ir Folkloro dienos renginyje šiųmetinėje Pasaulio lietuvių dainų šventėje.
Pandėliečių kolektyvo meno vadovė Jūratė Bagužienė sakė esanti labai patenkinta, kad pavyko suburti jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių meno kolektyvus į vieną. Ir dabar matanti šio nelengvo darbo giliąją prasmę. Netrūksta ir bėdų – štai nebėra žmogaus, grojančio armonika.
Viešnia iš Pandėlio pasidžiaugė, jog ryšiai su kupiškėnais – glaudūs, jau pažįstami su antašaviečiais, salamiestiečiais, šįkart išgirdę naiviečių “Obelėlių” atliekamų dainų, o skapiškėnų, subatėnų pasirodymus matys ateinantį savaitgalį savajame “Jomarke”. Tokio pavadinimo vienuoliktą kartą vyksiančiame tarptautiniame festivalyje koncertuos meno kolektyvai iš Latvijos ir Lenkijos, iš viso laukiama apie šimto atlikėjų.
Naivių laisvalaikio centro renginyje dalyvavęs Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius palankiai įvertino jo sumanytojų pastangas bei pasirodžiusiems meno kolektyvams įteikė padėkos raštus.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ