Meilė, kaip gėlė, nelaistoma nuvysta
Kartą nugirdau kaip tėvelis drausmino mažytį gal kokių dvejų metų berniuką. Jis bėgo laiptais, kojytė kryptelėjo ir pargriuvo. Vaikutis pravirko. Jo veidukas įraudo, akutės susiaurėjo vos bepalikdamos ašaroms tarpelį išriedėti, laiptinėje nuaidėjo šaižus klyksmas. Tekinom atskubėjo tėvelis