TAPTI TURISTAIS SAVO MIESTE

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Dr. Akvilė Kabašinskaitė, Paryžiuje gyvenanti tyrėja ir dokumentinių filmų kūrėja, dirbanti mokslo ir meno srityse, kuria ir prodiusuoja filmus, tyrinėja kultūrą, politiką ir istoriją. Neretai gilinasi į žymias Lietuvos asmenybes – Jurgį Baltrušaitį, Oną Šimaitę, Algirdą Julių Greimą ar Ugnę Karvelis, kurie, gyvendami Prancūzijoje, taip pat veikė šiose srityse. Paryžiaus Sorbonne Nouvelle universitete baigė kultūros mediacijos bakalaurą, magistro darbą parašė apie dokumentinį kiną, daktaro disertaciją skyrė Lietuvos įvaizdžiui Prancūzijoje Šaltojo karo metais: lietuvių diasporos veiklai, dvišaliams politiniams santykiams, Kremliaus įtakai formuojant požiūrį į Lietuvą intelektualiniame ir politiniame lauke. Šiuo metu rengia disertacijos tema knygą. 2022 m., sutelkusi Lietuvos istorikus ir menininkus, kuravo parodą, skirtą Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių šimtmečiui. INALCO institute Paryžiuje dėstė Lietuvos istoriją ir kultūrą, dabar Sorbonne Nouvelle moko kultūrinių projektų kūrimo, nuo šių metų pakviesta Nantes mieste dėstyti politinių idėjų istoriją.

Šią vasarą dalyvavo Kupiškyje vykusioje kūrybinėje laboratorijoje „Migruojantys paukščiai“.

Nomeda SIMĖNIENĖ

Kupiškyje šią vasarą lankėtės pirmą kartą. Su kokiu miesto įsivaizdavimu atvykote ir su kokiu išvažiavote? Kas labiausiai nustebino, vietos, žmonės ar čia vykstantis mažo miesto kasdieninis gyvenimas?

Taip, Kupiškyje lankiausi pirmą kartą, tačiau mano seneliai kilę iš gretimų apylinkių, Zarasų, Anykščių, Rokiškio, tad šiame krašte lankiausi ne kartą ir jaučiu jam didelį artumą. Nesijaučiau atvykusi į svetimą vietą. Kaip ir vykdama bet kur kitur, nieko konkretaus nesitikėjau. Maniau, kad atrasiu įdomią vietą ir ją pažinsiu, taip ir nutiko.

Turbūt niekam nė nereikia sakyti, kad Kupiškis nuostabaus grožio. Kad Kultūros centras turi nuostabią vitražų salę, kurioje norisi fotografuoti kiekvieną detalę. Kad paukščiai virš marių ir saulėlydis gali nutraukti bet kokį įtemptą pokalbį. Ir, žinoma, nuostabu, kiek pavažiavus nuo centro, galėti pažvilgčioti, kaip gyveno viena įdomiausių Lietuvos menininkių Vera Šleivytė. Jai jaučiuosi labai artima ir neabejoju, kad šios menininkės pripažinimas pasaulyje tik didės. Galėčiau be galo tęsti apie architektūrą, gamtą, aurą, bet vis tiek stipriau už visa tai, be jokios abejonės, buvo sutikti žmonės.

Gal pastebėjote kažką, ko patys vietos gyventojai galbūt nebemato? Kurią krašto savybę ar istoriją siūlytumėte labiau atskleisti?

Net nežinočiau, nuo ko pradėti. Man atrodo, kad mes apskritai, ne tik Kupiškyje, dažnai nemokame matyti grožio, kurį turime šalia savęs. Tam turbūt visada reikia ateivio, kuris pabaksnotų pirštu.
Žinoma, Kupiškyje jaučiama gili istorija, ir ją reikia pasakoti. Visgi ne mažiau svarbu nepamiršti, kad šiandiena irgi taps istorija, ir ją kurti. Dažnai kalbame apie istorines asmenybes, kurių gyvų neįvertinome. Tad siūlyčiau miestui savo istoriją rašyti dabar: čia gausu visko – tai traukianti vieta, turinti nuostabių, motyvuotų žmonių ir ką parodyti.

Rodyčiau visą šią įvairovę ir palaikyčiau vieni kitų darbus, ar tai būtų melomano plokštelės pristatymas, interaktyvi ekskursija, dailės paroda, šokių pasirodymas, peizažistai savo namų kieme, ar gastromenininkai, miesto turgelyje parduodantys savo kūrybą stiklainiuose. Ateiti pažiūrėti, paragauti, paklausyti, bent užmesti akį – ir tuo parodai, kad palaikai. Kuriantiems linkėčiau pastabų nepriimti asmeniškai, bet džiaugtis, kad publika susirinko, o nesusižavėjusiems pasiūlyti ką nors kita.

Vieninga bendruomenė yra didžiausia jėga, kad ir kritiška, dar geriau itin kritiška, bet geranoriška. Jos ir linkiu kuo daugiau.

Su kokia idėja dirbote „Migruojančių paukščių“ laboratorijoje ir kas paskatino ją pasirinkti?

Nežinau, ar idėjas rinkomės. Veikiau visas kūrėme kartu, paskui kiekvienas pagal savo kompetenciją kai kurias patobulino dėl pristatymo. Visos jos man atrodė vienodai svarbios ir tarpusavyje susijusios.
Aš dirbau su Kultūros centru, nes čia galėjau patarti daugiausia. Mūsų klausimas buvo, kaip kultūra gali prisidėti prie gyventojų gerovės. Kadangi kultūra pirmiausia vienija žmones, ieškojome, kaip ją tam panaudoti Kupiškyje, ir galvojome apie konkrečius būdus paskatinti žmones ateiti. Pradėjome nuo paprastos vilionės – dovanų krepšelio, tai projektas, skirtas pritraukti į Kultūros centrą naujakurius, ir jo prototipą jau sukūrėme.

Viskas įmanoma, bet svarbu turėti kam parodyti. Todėl norėjau padėti galvoti, kaip padrąsinti žmones nebijoti žodžių „menas“, „kultūra“ ir panašių ir drąsiai žengti pro duris.

Kitas projektas – Šleivytės rezidencija. Ji pritrauktų kūrybingų ateivių, kurie baksnos į grožį, tyrinės istorinį paveldą ir pasakos apie miesto gyventojų stiprybę, įsikūnijusią šioje menininkėje. O „Milžinai“ – projektas, kviečiantis įvairiai panaudoti Kupiškio krašto piliakalnio legendą. Man svarbūs dėl to, ką ir minėjau, kad nepamirštume, jog ir dabar tarp mūsų daugybė didžių žmonių, kurie kukliai daro neįtikėtinus dalykus.

Studijavote kultūros mediaciją – ryšį tarp kultūros ir jos auditorijos. Kaip šį ryšį pajutote Kupiškyje? Kas čia padeda žmonėms įsitraukti, o kas galėtų būti tobulinama?

Studijavau, o dabar ją ir dėstau. Patikslinsiu: ši specialybė gimė iš dviejų Prancūzijos kultūros politikos idėjų. Pirmoji – decentralizacija: kultūra turi gyventi ne tik sostinėje, bet ir kiekviename mieste bei miestelyje. Ji prasidėjo 1946 m., kai už Paryžiaus ėmė kurtis pirmi nacionaliniai dramos centrai. Antroji – demokratizacija: menas turi priklausyti visiems, ne tik elitui. Valstybės prioritetu ji tapo 1959 m., kai André Malraux įkūrė Kultūros reikalų ministeriją.

Tačiau 1968 m. patys teatrų ir kultūros namų vadovai pripažino, kad atverti duris neužtenka, didelė visuomenės dalis vis tiek neateina. 1981 m. kultūros ministru tapęs Jackas Langas padvigubino kultūros biudžetą ir šalia „didžiojo“ meno pripažino pačių žmonių kultūrą. Apie 1990 m. muziejuose ir teatruose atsirado nauja profesija – mediatorius.

Prireikė žmonių, kurie visa tai įgyvendintų, kurie kultūrą padarytų prieinamą visiems ir visur. Jiems rengti 1994 m. Sorbonne Nouvelle universitete specialiai įkurta Kultūros mediacijos katedra, iki šiol vienintelė Prancūzijoje, mokanti šios specialybės nuo pat pirmo bakalauro kurso.

Meno pasaulis, regis, sukūrė mitą, kad menui suprasti reikia didelių žinių. Aš manau, kad nereikia. Man pačiai menas dažnai tiesiog nepatinka, drąsiai išeinu iš kino salės filmui nepasibaigus, prabėgu per parodą neskaitydama aprašų, jeigu ji nedomina. O kartais susižaviu meno forma, kurios iki tol maniau negalinti pakęsti. Žodžiu, svarbu išmokti eiti ir atrasti.

Kupiškyje įsitraukti padeda žmonės, motyvuoti, savo miestą mylintys ir mokantys apie jį pasakoti. Tačiau pajutau ir baimę kultūrai. Skatinčiau kiekvieną jos atsikratyti, pabandyti joje lankytis ir suvokti, kad jūs ir taip visi ją kuriate megzdami, sodindami augalus darže, gamindami valgį ar tobulindami instrumentus. Kultūros žmonės jus tiesiog kviečia atrasti kitų darbus, jei norite, pristatyti saviškius ir prisijungti.
Esmė – kad kultūra taptų pokalbio tema, jis gali prasidėti ir nuo „mačiau nuostabų spektaklį“, ir nuo „užverčiau knygą perskaičiusi tris puslapius, nes…“.

Kaip, remiantis Jūsų profesine patirtimi, pasiekti tą žmogų, kuris neateina į parodas, koncertus ar kitus kultūros renginius? Nuo ko mažame mieste reikėtų pradėti, nuo pokalbio, renginio vietos, jo turinio ar kvietimo?

Universalaus atsakymo nėra, juk kiekvienas žmogus skirtingas, ir jo kelias į kultūrą kitoks. Todėl nesirinkčiau nė pokalbio, vietos, turinio ar kvietimo, pradėti verta nuo visų iš karto.

Ir nesitikėčiau greito rezultato. Prancūzijai jam pasiekti prireikė dešimtmečių, politinės valios ir specialiai parengtų profesionalų. Tad nieko tokio, jei iš karto nepavyksta.

Tiesiog reikia daryti, kol žmonės ateis, imtis visų įmanomų iniciatyvų. Rodyti spektaklį vienam, gal dviem žiūrovams, gal paskui ateis trečias, bet vis tiek rodyti. Maišyti kultūros stilius, atsižvelgti į gyventojų norus, tačiau nepamiršti, kad negali norėti to, ko nesi matęs, tad drąsiai siūlyti ir tai, kas dėmesio galbūt nesulauks. Svarbiausia – nenuleisti rankų.

Menas skirtas ne tik pramogai, bet ir skoniui lavinti, kritiniam mąstymui ugdyti. Sukelti nepasitenkinimą – irgi kultūros darbas.

Lietuvai kultūra dar svarbesnė nei Prancūzijai. Prancūzija kultūrą pasitelkia ir savo visuomenei ugdyti, ir šalies įtakai pasaulyje didinti. Lietuviai to mokėsi ir iš prancūzų: tarpukariu Prancūzija buvo pasirinkusi Lietuvą kaip savo įtakos zoną, tad ugdė jos intelektualus, siuntė į Kauną dėstytojus, o pas save kvietėsi menininkus, mokslininkus ir studentus. Pagrindas tas pats. Skirtumas toks, kad Lietuvai šias žinias teko panaudoti išgyvenimui. Prancūzijos kultūros, nors ji ir yra pagrindinis šalies ginklas, niekas nebandė sunaikinti taip, kaip mūsiškės.

Sovietų okupacijos metais lietuvių kultūra ir vienybė buvo sistemingai naikinamos, išlikti padėjo tai, kad jų neapleidome ir sunkiausiomis sąlygomis. Prisiminkime Dainuojančią revoliuciją: skirtingi žmonės, susikibę rankomis ir dainuojantys, sužavėjo pasaulį ir atnešė mums nepriklausomybę.

Visuomenės suskaldymas ir šiandien yra pagrindinis priešo tikslas. Todėl kartu žiūrėti filmą, sėdėti vienoje salėje nepaisant skirtumų iš esmės yra politinis pasipriešinimas.
Ne be priežasties kultūra kelia didžiulę baimę tiems, kurie nenori, kad mes išliktume. Tad esu įsitikinusi, kad taikos sąlygomis mūsų pareiga – ją saugoti ir auginti, būnant ir kūrėjais, ir žiūrovais.

Šiemet laboratorijoje į Kupiškį žvelgta jaunimo akimis. Ko reikėtų, kad jaunas žmogus čia jaustųsi galintis kurti ir įgyvendinti savo sumanymus? O gal kaip tik visko pakanka?

Su šiuo teiginiu ne visai sutikčiau. Filmų kūrėjas Jonas Mekas, būdamas 90 metų, buvo vienas jauniausių žmonių, kokius esu sutikusi. Amžius – tik skaičiai. Mūsų grupėje jie buvo labai įvairūs, o kai kuriais istoriniais laikotarpiais ne vieną mūsų seniai būtų vadinę toli gražu ne jaunu. Į Kupiškį žvelgta veikiau akimis žmonių, kurie jaučiasi jauni ir atsisako gyventi skaičių pasaulyje.

Jei kalbėsime apie jaunimą pagal skaičius, užrašytus gimimo liudijimuose, daugiausia girdėjome viena. kad jie tiesiog neturi kur susitikti. Paprasčiausias ir geriausias sprendimas būtų skirti erdvę, kur galėtų patogiai sėdėti, gerti arbatą, klausytis muzikos. O joje paklausti, ko jaunuoliai norėtų, ir pagal galimybes finansuoti jų poreikius, jei šie kultūriniai ir atviri visuomenei, ar tai būtų edukaciniai stalo žaidimai, knygos, muzikos plokštelės, ar plakatai toje erdvėje rengiamam spektakliui. Kitaip tariant, truputį investuoti į paties jaunimo valdomą saugią vietą.

Apskritai trūksta čia to paties, ko ir visur kitur: socialinio kontakto, tolerancijos skirtumams, palaikymo. Visa kita yra Kupiškyje.

Kokią Prancūzijoje ar kitur matytą kultūrinę praktiką būtų prasminga pritaikyti Kupiškyje? Ar galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį, kuriam nereikėtų didelio biudžeto?

Labai palaikau Šleivytės rezidencijos idėją. Ji iš esmės sukurtų naują, nuolat kintantį kultūros objektą, kuris teiktų miestui energijos ir ilgainiui, neabejoju, galėtų veikti kaip varikliukas.

Tačiau pagrindinė praktika – dabartinių institucijų bendradarbiavimas, o ne konkurencija. Apie kiekvieną projektą reikėtų galvoti plačiau, kaip prie jo galėtų prisijungti kiti, iš savo pusės ir su savo auditorija. Tai ne tik nereikalauja didesnio biudžeto, priešingai, galima dalytis išlaidomis, pavyzdžiui, komunikacijos, ir daugiau investuoti į svečius, ekspertus ir pan.

Ateinantys Greimo metai tam būtų puikus testas. Paroda muziejuje, jo knygų pristatymas bibliotekoje, filmas apie jo gyvenimą Kultūros centre, Šleivytės namuose – semiotikų susitikimas po atviru dangumi.

Dirbate su dokumentiniu kinu ir istoriniais pasakojimais. Jei kurtumėte trumpą filmą apie Kupiškį, kokią istoriją pasirinktumėte ir kodėl?

Be abejo, pirmiausia apie Šleivytę. Bet veikiau todėl, kad Kupiškyje buvau vos savaitę. Mano darbas visada prasideda nuo paieškų, kurių čia neatlikau, ir nuo klausimo, ką noriu pasakyti pasakodama istoriją, nesvarbu, ar galiausiai ji tampa tekstu, filmu ar paroda.

Man labai patiko „Kupiškėnų minčių“ straipsnio ištrauka, kurią mums atsiuntė „Migruojančiuose paukščiuose“ taip pat dalyvavęs ir miesto žiniasklaidos archyvais besidomintis Paulius Briedis. Joje pasakojama apie 1990 m. mieste vykusį susirinkimą: „V. Samulionienei perskaičius 100 su viršum pavardžių ir salei draugiškai paplojus, žodis suteikiamas savanoriams. Drąsiausiems. O kas gi drąsa prilygs dailininkei Veronikai Šleivytei?!“

Turbūt mano filmas prasidėtų nuo šio epizodo. Jis būtų apie akimirką, kai Lietuva tampa laisva, ir apie žmogų, kuris laisvas buvo visada. Bet, aišku, filmo aš nekuriu, tik svarstau, nes klausiate.

Kaip vietos paveldą pristatyti taip, kad jis skatintų šiandienos pokalbį ir kūrybą? Ar Kupiškyje pamatėte tam tinkamą vietą, asmenybę ar istoriją?

Taip – ir vietų, ir asmenybių, ir istorijų. Ir puikiai tas istorijas galinčių papasakoti vietinių ir naujakurių, kurie su mumis praleido savaitę „Migruojančiuose paukščiuose“ ir kuriems jaučiu didelę pagarbą už jų atsidavimą. Jie geriau nei bet kas kitas žino, ko miestui reikia, vis atranda naujų asmenybių ir puikiai mums jas išreklamavo.

Dabar Paryžiuje ant mano lentynos stovi iš Kupiškio parsivežtos knygos, muziejaus dovanota apie Šleivytę ir dar viena su Šamano eilėraščiais, galvoje tebeskamba kelių ekskursijų faktai ir muzika iš miesto bibliotekoje dirbančio melomano Minijaus plokštelių.

Trūksta tik vietinės ir ne vietinės publikos. Profesionalių miesto reklamuotojų jau turite. Istorijos, asmenybių ir nuostabių vietų taip pat.

Jeigu kupiškėnų kultūros bendruomenei galėtumėte pasiūlyti vieną konkretų darbą iki kitos „Migruojančių paukščių“ vasaros, kas tai būtų? Kas galėtų jo imtis ir iš ko suprastume, kad jis pasitvirtino?

Siūlyčiau pabandyti tapti turistais savo mieste. Negalvoti apie nieką daugiau, tik užeiti, patyrinėti, paklausti. Užbėgti į koncertą ir išbėgti, jei neįdomu. Prieiti prie organizatorių ar menininkų ir užduoti klausimą. Galima atsivesti draugę ar draugą, galima drąsiai eiti ir vienam, juk kultūros renginiuose žiūrima į kūrėją, tad tai visiškai normalu.

Jei matysite nepažįstamus veidus, juos užkalbinsite ir pakviesite ateiti dar kartą, tai bus laimėjimas ir geras ženklas. Tačiau tikrasis rezultatas pasimato daug vėliau.

Kultūra yra visiems, miestas yra visų. Už tai, kad ji būtų pritaikyta bendruomenei ir taptų vieta, kur galima bendrauti, atsakingi institucijų darbuotojai. O tapti publika, dalyviu, miesto dalimi – tai kiekvieno mažas žingsnis.

Lietuvos istorija jau parodė, kiek okupacijos metais reiškė Franko Zappos plokštelė, Česlovo Milošo knyga, atsiųsta atskirais puslapiais, pokalbis su atvykusiu intelektualu, kuris „lyg ir nieko nesakė“, ar ant scenos užlipęs architektas, dainavęs apie zombius, buržujus ir tuos, kurie vis kabinasi medalius.

Tad kiekvienas mažas kultūros judesys turi reikšmę ateičiai, bandyti ją pamatuoti šiandien tiesiog beprasmiška. Gal tokia ir yra intelektualų misija – matyti tamsoje už horizonto? Gal todėl juos pirmus ir susodino į traukinius Sibiro link, nes jų maži veiksmai, neaišku kaip, nepamatuojamai, vis tiek galiausiai išmoko kiekvieną, prisilietusį prie jų minčių, trokšti laisvės.

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur