„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo
2026 m. birželį įkurta asociacija „Visuotinė gynyba“ telkia pilietinę visuomenę, nevyriausybines organizacijas, valstybės institucijas ir tarptautinius ekspertus, siekdama iki 2030 m. Lietuvoje sukurti veikiančią ir stiprią visuotinės gynybos sistemą.
Asociacijos vizija – kad šalies gynyba nebūtų vien kariuomenės užduotis. Prie jos turėtų prisidėti visa visuomenė, skirtingų žmonių, organizacijų ir institucijų gebėjimų sutelkimas sukurtų vadinamąjį „spiečiaus efektą“.
Apie asociacijos tikslus, pagrindines veiklos kryptis, visuomenės vaidmenį valstybės gynyboje ir tai, kaip praktiškai galėtų atrodyti visuotinė gynyba Lietuvoje, kalbėjomės su asociacijos vadovu Tomu Godliausku, buvusiu Lietuvos Respublikos Prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais, krašto apsaugos viceministru ir atsargos karininku.
Jurga BANIONIENĖ
Asociacija „Visuotinė gynyba“ siekia, kad gyventojai, įmonės ir institucijos žinotų savo vaidmenį valstybės gynyboje. Ko šiandien trūksta, kad šis siekis taptų kasdieniu parengimu? Kokius darbus pirmiausia numatėte savo veiksmų plane?
Turime daug pavienių elementų, planų, iniciatyvų instituciniu, valstybiniu lygmeniu.
Pagrindinis dalykas, kad trūksta tiesioginio artimesnio sąlyčio su piliečių parengimu, taip pat organizacijų, verslų, nevyriausybinių organizacijų, kurios bus svarbios valstybei visuotinės gynybos metu, atsparumo pasirengimu, mokymu ir integravimu į valstybės gynybos sistemą.
Asociacijos perspektyvos – ne tik prisiliesti ir kartu darbuotis valstybės temos darbalaukyje, nes ji atsako už valstybės gynybą su valstybės institucijomis, dalyvauti per valstybės formatus, tarybas, kurios inicijuotos Prezidento, Vyriausybės, bet ir turėti savo siekius, skatinti visuotinį šaukimą, atsparumo pasirengimą ne tik valstybiniu, bet ir organizacijų, piliečių lygmeniu.
Labai svarbu, kad organizacijos pradėtų matyti šią temą kaip svarbią, suprastų savo indėlį ir atsakomybę, kad rengtis turi ne tik kariuomenė ir valstybė, bet ir jos pačios.
Ne mažiau svarbi ir pačių piliečių atsparumo mokykla arba mokymas. Pradėjome su skaitmeniniais įrankiais, „Ąžuolu“, kad piliečiai atrastų savo vaidmenį, galėtų ne tik žinoti, bet ir pasirengti, darytų mažus individualaus pasiruošimo namuose, šeimoje žingsnius, įgytų reikiamas kompetencijas, kurios būtinos kiekvienam piliečiui, kad jis būtų atsparus.
Rugsėjį asociacijos rengtas visuotinės gynybos modelis išbandytas pratybose. Kokias svarbiausias pasirengimo spragas jos atskleidė? Ką, remiantis šiomis išvadomis, reikėtų keisti savivaldybėse ir vietos organizacijose?
Pradžioje pasižiūrėjome, kokie yra visuotinio pasirengimo standartai ir sistemos Skandinavijos šalyse, Ukrainoje, Izraelyje, Pietų Korėjoje, Singapūre, įsivertinome, kas pas juos veikia ir sukuria visuotinį pasirengimą.
Paėmėme kai kuriuos elementus, kurie veikia kitose šalyse, pažiūrėjome, kiek Lietuvoje jų trūksta ir kuriuos įgyvendinus valstybė sukurtų visą visuotinės gynybos modelį, efektyvų, užtikrinantį piliečių, organizacijų parengimą, sąlytį su valstybe ir pasiruošimą.
Analizuota per tris teisinius režimus – taiką, hibridinių grėsmių fazę ir per konvencinių arba karinių veiksmų fazę.
Turėjome pasiskirstę tris auditorijas – valstybės institucijų ir organizacijų auditoriją, institucijų savivaldybių auditoriją ir pilietinės visuomenės auditoriją.
Analizė atskleidė, kad turime daug pasirengimo planų, kurie neturi tarpusavyje sąlyčio arba jo reikia detalesnio ir glaudesnio.
Pamatėme, kad piliečių pasirengimas, jų aktyvinimas, vaidmens žinojimas irgi nėra pakankamas, tam reikėtų valstybės įsitraukimo.
Savivaldybėse matėsi pasiruošimo taikos metu, planų suderinimo, sąlyčio su valstybės pasirengimu takoskyra.
Remiatės Suomijos ir kitų valstybių patirtimi. Ką iš jos galima pritaikyti Lietuvoje, ypač nedideliame Kupiškio rajone? Nuo kokio konkretaus darbo siūlytumėte pradėti?
Suomija yra auksinis standartas daugeliui šalių. Kalbame ne apie karinį atgrasymo elementą, bet apie visos šalies pasirengimą ir nacionalinį atgrasymą.
Be savo tvarios ir rimtos karinės sistemos, rezervo sistemos, karinių pajėgumų, Suomija kaupia visiškai kitą efektą, pati valstybė yra pasiruošusi, jos visi žmonės nusiteikę ginti savo šalį, beveik 89 proc. suomių tą nori daryti.
Organizacijos yra integrali visuotinės ir valstybės gynybos sudėtinė dalis, jos integruojamos per įvairius mokymus, kursus, praktines pratybas, per įvairų pasiruošimą nuo nacionalinio iki regioninio lygmens.
Ką galėtų pradėti savivaldybės? Pirmiausia turime skelbti bendrą žinutę, kad pasiruošimas ir saugumas yra visų žmonių atsakomybė, prie to prisiliesti reikia visiems.
Visuomenėje ši nuomonė turėtų formuotis iš perspektyvos, kad čia ne įbauginimas, panika, ignoravimas, bet būtinas piliečių žinojimas ir pasirengimas, kaip reikėtų reaguoti, kam būti pasiruošus, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip būti nepaveiktam Rusijos propagandos ar dezinformacijos ir kt.
Visuomenė ir organizacijos turi prisiimti atsakomybę darbuotis tame lauke.
Žvelgiant į Suomiją, mums svarbu ir tai, kad visuotinis šaukimas yra ne tik karinio parengtumo, bet ir nacionalinio pasirengimo elementas.
Mes ne tik rengiame karius, bet pirmiausia piliečius, ugdome jų pilietiškumą, patriotiškumą, lyderystę, komandinį darbą, suvokimą apie valstybės valdyseną, saugumą ir tai duoda pridėtinę vertę. Manau, kad ir regione įvairių formų prisijungimo prie valstybės karinės tarnybos, šaulių, savanoriškos veiklos skatinimas yra būtina sąlyga.
Trečias dalykas, kad pradėtume daryti konkrečius veiksmus, gali prasidėti nuo kiekvieno žmogaus, tam yra priemonių ir būdų, valstybė rengia įvairius mokymus, LT72 (Lietuvos civilinės saugos platforma, skirta padėti gyventojams pasiruošti ekstremaliosioms situacijoms – aut. past.) suteikia daug rekomendacijų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Turime dirbti su savivaldybių, regionų gyventojais, šį darbą galima daryti per pačių savivaldybių pastangas, bendruomenių, seniūnijų tinklus, kurie irgi turi būti telkiantys veikėjai regione.
Iš esmės jie yra gynybos ekosistemos dalis, per juos būtų galima prieiti prie piliečių, mokymų, pasiruošimo.
Žiūrint į Suomiją, mums svarbu praktiniai veiksmai, kad treniruotumėmės kaip komanda savivaldybėje, jos pratybose, į kurias įsitraukia seniūnijos, bendruomenės, verslai, nevyriausybinės organizacijos ir tam tikros piliečių grupės, kurios lygiai taip pat praktikuojasi ir mokosi.
Kalbate apie „spiečiaus efektą“ – gebėjimą krizės metu susitelkti ir veikti kartu. Kaip šį bendradarbiavimą sukurti taikos metu? Kas vietoje turėtų sujungti savivaldybę, verslą, bendruomenes ir savanorius?
Kalbėdama apie „spiečiaus efektą“, asociacija pasiūlė visuotinės gynybos įsipareigojimų chartiją, kuri skirta būtent organizacijoms, institucijoms pradėti pasirengimo veiksmus.
Chartijos idėja yra trijų dalių. Viena – pati organizacija įsipareigoja per metus skirti dėmesį ir suteikti reikiamas žinias ir kompetencijas, mokymus savo darbuotojams, pirmos pagalbos, ekstremalių situacijų pasiruošimo ar pan.
Antra svarbi dalis yra tai, kaip organizacija užtikrins savo veiklos tęstinumą, savo kritinę funkciją, kaip galėsime veikti be elektros, ryšio, ar turėsime komunikacijos kanalus, kaip testuosime savo organizacijose per pratybas tam tikrus elementus.
Trečia, tai darytume ir praktiškai, sistemiškai kiekvienais metais, parengdami po dvi veiklas, skirtas darbuotojų ir organizacijų stiprinimui. Ypač svarbus gyventojų paruošimas. Mūsų „Ąžuolo“ iniciatyva suteikia žmonėms ne tik tam tikrą žinojimą, bet ir veiksmų planą, ką jie turėtų ar galėtų padaryti, kad būtų labiau pasirengę.
Kaip žmogui suprasti, kur jis būtų naudingiausias krizės ar karo atveju? Kuo gali prisidėti karinio pasirengimo neturintys gyventojai ir kaip Jūsų sukurtas įrankis „Ąžuolas“ padeda pasirinkti vaidmenį ir jam pasiruošti?
Pirminis supratimas, kurį turime bendrai skleisti, tai, kad kiekvieno piliečio, kuris yra svarbus valstybei, kuria pridėtinę, socialinę vertę, dirba, pirminė pareiga yra tęsti savo darbą. Tai į jį ateiti, užtikrinti, kad paslauga, kurią organizacija teikia, nenutrūktų ir būtų tęsiama.
Kita dalis susijusi su žinojimu, gebėjimu naudoti ginklą. Turime suprasti, kad ne visi piliečiai gins valstybę ginklu, lygiai taip pat reikės civilių karių, kurie atliks skirtingas, valstybei gyvybiškai svarbias funkcijas, teiks maisto, sveikatos, šiukšlių išvežimo, vandens tiekimo, susisiekimo paslaugas, bus reikalingi ir rezervo žmonės, kurie tai darys.
Karinis parengtumas yra būtinas bendrame valstybės piliečių parengimo kontekste, bet krizės metu turėsime valstybėje daug kitokių rolių ir pareigų, kurios nebūtinai bus susietos su ginklu.
Rengiate gyventojų pasirengimo pirmoms 72 krizės valandoms programą. Ko ji mokys ir kaip pasieks kaimų, atokių sodybų gyventojus, vyresnius žmones ir tuos, kurie nesinaudoja internetu? Ar numatote praktinius mokymus regionuose?
Programa turi tam tikrus elementus. Mes per savo skaitmeninį įrankį „Ąžuolas“ bandome atliepti šį pasirengimą. Ten inovatyviai galima susidėlioti savo pasirengimo statusą, išlikimo krepšį, produktų galiojimo sekimą, krepšio atsinaujinimą, savo šeimos planų sudarymą.
Kita svarbi dalis – skatinti ir integruoti kuo daugiau ūkio, verslo subjektų ir visuomeninių organizacijų jungtis į bendrą 72 valandų pasirengimo kryptį.
Svarstome, kaip galėtume prisidėti prie kritiškai svarbių 72 valandų elementų komplektavimo piliečiams, nuo maisto produktų iki visų kitų. Ateityje apie šias iniciatyvas paskelbsime.
Trečias 72 valandų parengties dalykas, kad pasiruošimo ekstremalioms situacijoms ir krizėms tema būtų kiekvieno darbdavio vienu iš tų dalykų, kuriuo jis pasirūpins.
Darbdavys turėtų pasirūpinti trimis dalykais – kaip apsaugoti savo darbuotoją, kaip užtikrinti, kad verslas krizės ar karo metu tęstų savo veiklą, ir trečia, kaip atėjus tam tikriems apribojimams ir suvaržymams atlikti savo veiklą papildomu pajėgumu. Būtent per organizacijų chartiją mums yra svarbu, kad būtų apsaugotas darbuotojas ir pats darbdavys turėtų pasiūlyti tam tikras priemones.
Visos kitos susietos programos bus orientuotos į tam tikrų kompetencijų mokymą.
Kalbamės su daugybe nevyriausybinių organizacijų, kurios galėtų daryti tam tikrą pokytį rengiant piliečius nacionaliniu lygiu dėl pirmosios medicinos pagalbos, kad atkeliautų reikalingos žinios.
Pasirengimas yra ne tik išgyvenimo krepšio ir atsargų namų sandėliuke turėjimas, jis apima ir priemones, ką reikėtų turėti, kad galėčiau funkcionuoti, tam tikras žinias, kompetencijas, praktinę veiklą.
Kaip Kupiškio rajono bendruomenės ir įstaigos galėtų dabar įsitraukti į asociacijos veiklą? Kokių konkrečių bendrų darbų galėtume imtis per artimiausius metus ir pagal ką vertintume jų rezultatą?
Džiaugiuosi, kad su Kupiškio rajono savivaldybe mums pavyko pasirašyti chartijos įsipareigojimą. Kupiškis ir Tauragė yra dvi savivaldybės, kurios pačios pirmosios prisijungė prie chartijos. Manau, kad svarbu į šį formatą įtraukti seniūnijas, kad jos gebėtų lokaliai prisidėti prie paramos ir pagalbos tada, kada to labiausiai reikės. Svarbus savivaldos įmonių – vandenvalos, energetikos ir kitų pasirengimas. Būtina, kad jos darytų pasiruošimo veiksmus, prisijungtų prie bendro chartijos judėjimo, kur organizacijos atsakingai žiūri į visuotinę gynybą, rengiasi.
Svarbu ir iniciatyvos, kurios padėtų per savivaldybę, renginius, šventes skleisti informaciją.
Mes bandysime darbuotis per organizacijų prizmę, pasiūlyti ir piliečiams, kupiškėnams, tam tikrų veiklų, kurios gerintų jų pasirengimą.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur