„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Geopolitinė įtampa šiandien juntama ne tik karo fronte. Dronai ir oro erdvės pažeidimai, hibridinės atakos, dezinformacija, bandymai skaldyti visuomenes – visa tai kasdienybės dalykai.
Kur šiame neramiame geopolitiniame lauke yra Lietuva, ko siekia Rusija ir kokiems scenarijams turėtume būti pasirengę, kalbėjomės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu dr. Nerijumi Maliukevičiumi, informacinių karų ir Rusijos propagandos ekspertu.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka
Jurga BANIONIENĖ
Pradėkime nuo to, kas vyksta visai arti. Po pastarųjų incidentų Lietuvos oro erdvėje kaip šiandien apibūdintumėte Lietuvos saugumo situaciją? Ar pasikeitė grėsmių lygis, ar pradėjome jas aiškiau matyti?
Akivaizdu, kad saugumo situacija pakito, palyginti su dešimtmečiu, tai iliustruoja tiesioginė karinė Rusijos agresija prieš savo kaimynę Ukrainą.
Tai esminis geopolitinis lūžis, dėl to visi kaimynai keičia savo saugumo vertinimus, gynybos strategijas ir pan.
Jeigu Ukrainoje matome taikomą visą Kremliaus agresijos arsenalą, vyksta realūs kariniai veiksmai, informacinės operacijos, mūsų regione – intensyvėjančią ikikarinių veiksmų paletę, tai reiškia ir informacines operacijas, įvairias provokacijas, fizinius veiksmus, padegimus, išpuolius prieš paminklus ir kt. Šis dėmuo aktyvėja.
Kur baigiasi atsitiktinis incidentas ir prasideda sąmoninga provokacija? Kaip valstybė ir visuomenė turėtų vertinti dronų įskridimus, GPS trikdžius, sabotažo atvejus ar kitus sunkiai iš karto paaiškinamus įvykius?
Pagrindinė problema, kad šie veiksmai sunkiai paaiškinami, visada buvo toks Kremliaus operacijų tikslas. Jos ir vadinamos pilkosios zonos operacijomis, kai sudėtinga priskirti atsakomybę iškart Rusijai, Kremliui, nes dažnai tas operacijas vykdo įvairūs tarpininkai. Pastaruoju metu pastebime, kaip randami vykdytojai per įvairias pokalbių platformas, „Telegram“ kanalus ir pan. Tai ir yra Kremliaus šiuolaikinių operacijų veikimo laukas, kai tarsi sudėtinga priskirti atsakomybę agresoriui.
Aš rekomenduočiau visada sau kelti klausimus, ar šie įvykiai kartojasi, ar galime matyti tam tikrą tendenciją. Iš tiesų galime stebėti dronų nukritimo, tam tikrų išpuolių vykdymo tendenciją, tai grafičiai, išpuoliai dažais prieš Lietuvos paminklus, įvairios diversijos. Svarbu klausti, ar šie įvykiai susiję su tam tikru kontekstu, politiniu, ekonominiu, krizėmis, nes Kremliaus operacijos pritaikomos prie tam tikro konteksto.
Pavyzdžiui, kai istoriškai stebėdavome ankstesnes informacines operacijas, dažnai jos būdavo taikomos mums svarbių simbolinių datų metu. Neretai per jas atsiunčiami kokie nors atlikėjai iš Maskvos, tam tikri kultūriniai įvykiai turėdavo politines potekstes, svarbias Kremliui. Lygiai tas pats su fiziniais veiksmais, ar tai susiję su pratybomis, ar su Ukrainoje vykstančiomis derybomis, atitinkamai priderinami tam tikri Rusijos veiksmai.
Visada rekomenduočiau kelti klausimą, kas iš to chaoso, panikos gauna naudą. Reikia stebėti aplinką, suprasti, kad visada pagrindinis Kremliaus operacijų principas buvo galimybė paneigti savo dalyvavimą.
Lietuvos žvalgyba perspėja, kad sumažėjęs Vakarų spaudimas Maskvai galėtų paspartinti Rusijos pasirengimą galimam konfliktui su NATO. Kiek rimtai turėtume vertinti šiuos perspėjimus nepanikuodami, bet ir jų nenuvertindami? Ar Rusija artimiausiu metu būtų pajėgi pradėti rimtą konfliktą su NATO?
Turėdami tokią kaimynę kaip Rusija, kurią vis užvaldo autoritarai, turime suprasti, kad dažnai jie imasi konkrečių agresyvių veiksmų prieš savo kaimynus. Tai visos Lietuvos istorijos pamokos. Visada yra klausimas, ar dabar Putino valdomas Kremlius pasiruošęs naujoms avantiūroms, naujiems kariniams agresyviems veiksmams.
Vienintelis ir svarbiausias faktorius – Ukrainos gebėjimas gintis, stabdyti Kremliaus agresiją net ne perkeltine prasme, o tiesiogine. Ukraina kovoja už mūsų, už Europos laisvę, saugumą ir suteikia mums galimybę per tą langą pasirengti potencialioms rizikoms, tai yra stiprinti savo pajėgumus.
Kyla klausimas, kiek rimtai į tai pažiūrėsime, sugebėsime investuoti, kiek mūsų pasirengimas galės atgrasyti Rusiją, Putino ar kito autoritaro valdomą kaimynę, nuo šios potencialios agresijos. Jeigu dabar įvyktų taikos susitarimas bet kokiomis sąlygomis ir sankcijos būtų atšaukiamos, Putinas gautų naują atokvėpį ir galėtų ruoštis naujoms agresijos bangoms. Jei mes remiame Ukrainą, jos gynybą, atitinkamai tai silpnina Putiną ir jo režimą, gauname galimybių langą.
Karas Ukrainoje tęsiasi penktus metus, vėl kalbama apie galimą derybų atnaujinimą. Ukraina rengiasi galimoms trišalėms deryboms spalį, bet esminiai teritorijų klausimai lieka neišspręsti. Kaip vertinate dabartines Jungtinių Amerikos Valstijų pastangas tarpininkauti tarp Ukrainos ir Rusijos? Ar šiame etape apskritai įmanomos realios taikos derybos ir kaip atskirti tikrą diplomatinį procesą nuo mėginimo laimėti laiko?
Bet kuriame konflikte, kare galiausiai būna tam tikras derybų etapas. Donaldas Trampas, atėjęs į valdžią, deklaravo, kad taika yra vienas jo prioritetų ir tikslų, kad greitai užtikrins taiką, bet akivaizdu, kad tai sudėtingas ir ilgas procesas. Pagrindinis veiksnys, kuris tai komplikuoja, yra Putino nenoras dabartinėje situacijoje eiti į kompromisus. Deryboms visada bus tam tikras etapas, bet klausimas, kiek geranoriškai į jas ateina visos pusės.
Dažniausia Kremliaus strategija tokio tipo derybose yra vilkinti laiką, išnaudoti derybas savo pajėgumų tolimesniam telkimui ir toliau tęsti agresiją. Apie realias derybas tikriausiai galėsime kalbėti tada, kai pamatysime, ar keičiasi Rusijos maksimalistiniai reikalavimai, ne tik teritoriniai, bet ir dėl Ukrainos suvereniteto, kariuomenės dydžio, neutralumo, kitų sąlygų, ar per pačias derybas mažėja atakų intensyvumas, ar Rusija sutinka su realia stebėsena, tam tikromis saugumo garantijomis. Mums labai svarbus klausimas, ar prie derybų stalo dalyvauja Europa, ar tai tėra tik D. Trampo, Putino ir Volodymyro Zelenskio susitarimas.
Visi šitie dalykai yra svarbūs indikatoriai ir vienas svarbesnių būtent Rusijos propagandinis laukas, jeigu mes išgirsime, jeigu jie po truputį rodo savo vidaus auditorijai, keičia propagandą, kad įmanomas kompromisas, artėja pokytis.
Kokie ženklai padėtų suprasti, kad kare Ukrainoje artėjama prie tikro lūžio, o ne prie dar vienų paliaubų ar laikinos pauzės?
Karas yra politika kitomis priemonėmis ir juo dažniausiai bandoma palaužti oponento valią. Galima matyti viešas žinutes apie kilometrus, kuriuos užgrobė Rusija, bet tikriausiai esminis klausimas ne jie, bet ar dar turės valios viena pusė vykdyti agresiją, kita gintis. Ta valia kartais turi praktinę išraišką, ji atsiremia į resursus, pajėgumus. Jeigu Rusijoje pradėsime stebėti stringančią ekonomiką, prasidedančius nesutarimus, galėsime kalbėti apie tam tikrus lūžio momentus.
Deja, yra tokia pat galimybė, kad galime stebėti ir tam tikrus indikatorius Ukrainos gebėjime gintis, demonstruoti valią, todėl dažnai kalbama apie gebėjimą sutelkti oro gynybos pajėgas, žmones frontui, mobilizacinius pajėgumus. Karas yra kova dėl valios, kas pademonstruoja didesnę, turi tam resursų, paprastai ir laimi. Kai valia palūžta ir prasideda lūžio momentas, tada imamasi tartis kitomis priemonėmis.
Jūs daug metų tyrinėjate Rusijos propagandą. Kaip ji pasikeitė per karo Ukrainoje metus? Kokias žinutes Kremlius šiandien pirmiausia stengiasi įteigti Lietuvos ir kitų Europos šalių visuomenėms ir kurios pavojingiausios?
Pagrindinė tendencija, kad dabar Kremliui svarbu ne įtikinti kitas auditorijas kažkokiomis žinutėmis ar savo deklaruojamomis utopijomis, Rusijos pasaulio ir kitomis, anksčiau buvo bandoma būtent į tai taikyti savo propagandos pajėgumus.
Šiandien pagrindinė strategija yra bendro informacinio nuovargio ar chaoso sukūrimas, kuris atitinkamai sukuria cinizmo, nepasitikėjimo viskuo atmosferą. Būtent tokioje informacinėje terpėje Kremliui geriausiai pavyksta skleisti įvairias savo žinutes, kurios gali net prieštarauti viena kitai. Kai žmonės praranda pasitikėjimą vieni kitais, demokratiniais procesais, tada pradeda tikėti ir alternatyviais pasakojimais.
Netrukus į Lietuvą atvažiuos Peteris Pomerancevas, Rusijos propagandos tyrinėtojas, pristatinės naują knygą. Jo ankstesnės knygos „Nothing Is True and Everything Is Possible“ pavadinimas gerai apibendrina Kremliaus strategiją, kuria siekiama pademonstruoti, kad neverta tikėti niekuo, viskas yra įmanoma.
Mes su matematikais, lituanistais atlikome didelį tyrimą, stebėjome Rusijos propagandos turinį, ten pagrindinė žinutė, kuri atsiskleidė, yra apie nepasitikėjimą Lietuva, jos institucijomis. Nepasitikėjimo atmosfera labai tinkama tokio tipo operacijoms.
Ar šiandien propagandos tikslas dar yra priversti žmogų patikėti konkrečiu melu? Gal svarbiau pasėti abejonę ir nepasitikėjimą viskuo, valdžia, žiniasklaida, sąjungininkais, demokratine valstybe?
Pasėti abejonę ir nepasitikėjimą viskuo, ypatingai demokratiniais Lietuvos procesais, rinkimais, žiniasklaida, ir tada atitinkamai tarsi deklaruoti, kad yra alternatyva demokratijai – griežta ranka, koks nors autoritarinis lyderis, pliuralistinei žiniasklaidai – viena tiesa.
Europa dažniau kalba, kad pati daugiau atsakomybės turi prisiimti už savo saugumą. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen rugsėjo 16 d. pasiūlė naują Europos saugumo strategiją ir bendro atsako į hibridines grėsmes mechanizmą. Ar Europa keičiasi, ar politiniai pareiškimai lenkia realius gebėjimus?
Manau, kad keičiasi, tik mums norėtųsi, jog tas pokytis būtų daug greitesnis ir solidesnis turinio prasme. Daugiausia girdime viešų pareiškimų, bet būtų svarbu demokratijoms susijungti į tam tikrą gynybinę sąjungą, nebūtinai formalią, būtent per tai pademonstruoti savo jėgą ir atsparumą autoritarinei sąjungai, šiuo atveju turime omenyje ne tik Rusiją, bet ir Kiniją, Baltarusiją, Šiaurės Korėją, Iraną, kurie lygiai taip pat keičiasi tarpusavyje resursais, žiniomis ne tik karinėje, bet ir informacinių operacijų srityje.
Lietuva į geopolitines grėsmes reaguoja aktyviai. Ar ši reakcija yra proporcinga grėsmėms? Kur turėtume būti labai griežti, o kur reikėtų nepasiduoti provokacijų logikai ir patiems neauginti visuomenės baimės?
Reakcija adekvati, nedrįsčiau sakyti, kad ji neproporcinga, nebent nepakankama. Bet keičiasi požiūris į gynybos finansavimą, jau įsteigta institucinio reagavimo į krizines situacijas sistema, įvairios pilietinio atsparumo iniciatyvos, kurios taip pat labai svarbios. Svarbūs ne tik vertikalūs sprendimai, bet ir horizontalūs tam tikri atsparumo filtrai. Daug kas padaryta. Klausimas, ko dar nesame padarę. Reikia testuoti ir bandyti pajėgumus ne tik karinėje, bet ir Lietuvos visuotinės gynybos srityje.
Man norėtųsi, kad vykstančios pratybos būtų ne tik karinės, bet ir visa visuomenė įsitrauktų į šį procesą, žinotų, ką krizės atveju reikia daryti, kur kiekvieno žmogaus vieta šioje sistemoje.
Ar atspari šiandien Lietuvos visuomenė? Ar po daugiau kaip ketverių karo metų matote didesnį sąmoningumą, ar, priešingai, nuovargį, kuris gali būti žmonių pažeidžiamumas?
Ji gana atspari. Mes gyvename Putino, Lukašenkos kaimynystėje ilgą laiką, nuolatos patiriame tokio tipo išpuolius, įtakos operacijas. Pas mus išsivystęs savotiškas refleksas, gebėjimas atpažinti.
Kokį vaidmenį šioje situacijoje atlieka Lietuvos žiniasklaida? Ar medijos atsakingai informuoja apie geopolitines grėsmes, karą ir galimas provokacijas? Kur darome klaidų, gal kartais, siekdami operatyvumo ar dėmesio, patys nesąmoningai padedame skleisti priešiškus pasakojimus, didiname nerimą ar suteikiame dezinformacijai daugiau erdvės nei ji verta?
Žiniasklaidos vaidmuo labai svarbus, nes dažniausiai tokios operacijos nukreiptos melagieną skleidžiant viešoje erdvėje.
Reikia, kad žiniasklaida gebėtų atpažinti manipuliacijas, dezinformaciją, nepaskleistų jų nepatikrinusi. Dabar reikšmingas socialinių tinklų vaidmuo, atitinkamai svarbu, kad kiekvienas asmeniškai mokytumėmės sąmoningumo, žiniasklaidos išprusimo ir nepatikėtume įvairiomis melagienomis, nedalyvautume platinant manipuliacijas.
Man atrodo, kad žiniasklaida, tai pat ir vietinė, atlieka savo vaidmenį, gal tik didysis iššūkis yra praktinis. Visa žiniasklaida susiduria su ekonominiais sunkumais, dažnai įvairios operacijos būna nukreiptos į tam tikras silpnas vietas vienoje ar kitoje sferoje. Pavyzdžiui, Rusijos operacijos dažnai pasinaudoja nepakankamu Lietuvos žiniasklaidos priemonių dėmesiu kibernetinio saugumo klausimams, melagienos įterpiamos į žiniasklaidos priemones į jas įsilaužiant.
Jeigu būtų pakankamai lėšų, dėmesio, galbūt valstybės pagalbos žiniasklaidos priemonėms susitvarkant savo kibernetinio saugumo problemas, šis filtras būtų dar atsparesnis.
Ir pabandykime pažvelgti metus ar dvejus į priekį. Kokius tris geopolitinius procesus Jūs atidžiausiai stebėtumėte, nes būtent jie galėtų pakeisti Lietuvos saugumo situaciją?
Ukrainos gebėjimas apsiginti nuo Rusijos agresijos tikriausiai pats svarbiausias mums geopolitinis iššūkis ir indikatorius. Ar Kremlius nukreips savo dėmesį ir agresiją į kitus kaimynus, ar bus sustabdytas ten. Todėl svarbu visaip remti Ukrainos gebėjimą gintis. Pagrindinis Lietuvos sąjungininkas saugumo srityje visada buvo Jungtinės Amerikos Valstijos. Mums svarbus Amerikos įsitraukimas į Europos gynybos reikalus, vienokie ar kitokie sprendimai Amerikos administracijoje lemia ir Lietuvos saugumą.
Antras momentas, kuris susijęs su Amerika, platesniais tarptautinių santykių pokyčiais, tai, kad mažai valstybei visada buvo svarbūs tarptautiniai susitarimai, taisyklės ir jų laikymasis. Neturime daug galios, ekonominio ar karinio svorio, mums visada buvo svarbu, kiek tarptautiniai susitarimai užtikrina mūsų interesus, teises ir saugumą. Akivaizdu, kad šis procesas nėra pozityvus, nes dabar daugelis susitarimų laužoma, yra tam tikra tarptautinių organizacijų vaidmens erozija dėl objektyvių, bet ir dėl subjektyvių priežasčių, tai yra didžiulis išbandymas.
Taigi, sakyčiau trys geopolitiniai procesai, Ukraina, Jungtinės Amerikos Valstijos ir tarptautinių taisyklių ir normų, susitarimų erozija.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur