Ačiū rugsėjui, kuris ir šiemet pratęsė rugpjūtį ir vasarą. Iki šiol dar galime mėgautis drungnais ir tik rudens užuomina kvepiančiais orais.
Pirmą dieną sugrįžusi iš atostogų turiu kažką pasamprotauti apie gyvenimą, apie karščiausias šių dienų aktualijas. Vis dėlto jaučiuosi tarsi mokinė, turinti parašyti tradicinį rašinėlį prasidėjus naujiems mokslo metams apie patirtus vasaros ir atostogų įspūdžius.
Taigi pabandysiu tai papasakoti ir sugrįžti į darbų ritmą. Geriausios atostogos būna tada, kai pradedi pasiilgti kasdienybės rutinos ir netgi darbo, nors nuo jo rūpesčių galėjai atsipūsti tik dvi savaites.
Prabėgusi vasara išties dovanojo daug smagių, netikėtų akimirkų. Buvo daug švenčių ir susitikimų su pačiais artimiausiais žmonėmis, krikštynų, vestuvių. Teko patirti ir naujų dalykų, holivudišką pasivažinėjimą su vestuvininkais ilgu limuzinu, grįžimą iš tos šventės antikvariniu mersedesu. Pastarasis dalykas nutiko visai neplanuotai. Paprasčiausiai nebebuvo su kuo grįžti namo iš baliaus. Važiuota su nuotykiais, o vairuotojo dialogas su patikrinti sustabdžiusiu policijos pareigūnu buvo vertas linksmo filmo siužeto. Tai sunku nupasakoti žodžiais. Taigi patylėsiu.
Per atostogas du kartus aplankytas Lietuvos pajūris – nuo Nidos iki Palangos. Ši atostogų atkarpa irgi suteikė naujų įspūdžių. Užsukę su tame krašte gyvenančiais draugais į Karklę, pataikėme į Šventos ugnies nakties, laužų prie Baltijos jūros sąšaukos šventę. Nuėjome ir į čia pat ant kalvos esančias senąsias Karklės kapines. Ant kapinių paminklų iškaltos lietuviškos, vokiškos ar suvokietintos lietuviškos, rusiškos pavardės bylojo apie sudėtingą šio krašto likimą istorijos sūkuriuose.
Viešnagę Palangoje vainikavo mano žygis nuo Birutės kalno iki pat Naglio kalno ieškant moterų pliažo. Mat po ilgų dvejonių nutariau išsimaudyti jūroje, o nepasiėmiau maudymosi kostiumėlio. Atkakliai žingsniavau per pušynėlį savo tikslo link nepaisydama kojų nuospaudų. Panirti į Baltijos bangas Ievos kostiumu buvo geriausias atpildas už mano pastangas.
Atgauti jėgas padėjo kelios dienos vienoje Birštono sanatorijoje, pasivaikščiojimai po kurortą, gurkšnojant mineralinį vandenį, ir susitikimas su čia gyvenančiais anūkais. Jie visada žino, kad baba visus pakvies į kavinę ledų.
Visgi atostogas vainikavo nemaloni patirtis. Vilniuje ruošiantis grįžti į namus užklupo geltono statuso oro pavojus. Girdėjosi netoliese skraidančių naikintuvų garsai. Vyrai sėdėjo kieme po kriauše ir naršė lėktuvų skrydžių programėlę. Netrukus reikėjo važiuoti į autobusų stotį, kad spėtume į Kupiškio autobusą. Žentas jau buvo pasirengęs nuvežti, bet dukra tam prieštaravo. Baiminosi, ką darysime, jei pakeliui bus paskelbtas raudonas pavojaus signalas, ir nežinia, ar bus kur pasislėpti.
Gal geriausiai į oro pavojaus signalą sureagavo vaikai, du pradinukai ir darželinukė. Jie užsimaukšlinę dviratininkų šalmus į rūsio kambariuką entuziastingai tempė antklodes, vandens butelius ir traškučius. Mažoji po kelis kartus skubėjo į virtuvę paieškoti dar kažko valgomo, o vyresnėlė kalbėjo, kad visko reikia, nes turės išsilaikyti dvejus metus. Vilniečiams vaikams šis aliarmas nebebuvo naujiena. Šiemet vieni darželyje, kiti mokykloje buvo patyrę, ką reikia daryti, kai paskelbiamas drono pavojus. Darželinukė tik prasitarė, kad jai nepatiko, kai vedė į rūsį.
Pavojus buvo atšauktas kaip tik tą minutę, kai turėjome išvažiuoti.
Vėliau paaiškėjo, kad sumaištį sukėlė tik paukščių būrys. Bet tikro dronų pavojaus atgarsiai visgi atskriejo po beveik dviejų dienų. Gerai, kad šįkart ramiai aliarmo signalą pramiegojo mano anūkai, gyvenantys pavojaus zonoje. Kažin, ar prikeltiems vidurnaktį visa ta sumaištis būtų tapusi linksmu žaidimu?
Į kasdienius darbus sugrąžino ir rašant sulauktas garbios kupiškėnės skambutis. Moteris išsakė savo nuomonę dėl Gedimino gatvės rekonstrukcijos ir atkreipė dėmesį į suoliukus palei Kupą priešais Kupiškio kultūros centrą. Pašnekovės nuomone, jiems stinga atramų. Gal dėl to beveik niekas čia nesėdi. Belieka tik pritarti šiai nuomonei.