Audrius GELŽINIS
Regionų profsąjungų federacijos pirmininkas
„Surinkime milijardą gynybai iš valstybinės žemės pardavimo Lietuvos regionuose“, – tokia mintis praeitą rudenį buvo užvaldžiusi politikų, visuomenininkų ir patriotų protus.
Gražios idėjos euforija užgožė racionalius pasvarstymus, realistiškus skaičiavimus ir duomenų modeliavimą.
Tada viešai susilažinome su aplinkos ministru, kad gynybai iš regionuose parduotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės lopinėlių pagal tokią schemą, kokią suplanavo Seimo nariai, milijardo nesurinksime. Nebus surinktas ir trečdalis milijardo.
Susilažinome. Tikiuosi, kad nepamiršo.
Idėjos parduoti valstybinę žemę autoriai, žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų iniciatoriai, pavadinčiau juos „K.Starkevičius ir Co“, pakylėti euforijos apie taurią misiją, į specialistų pastabas nekreipė dėmesio.
Tuomet sakėme, kad šiame projekte numatyta per daug apribojimų ir suvaržymų, 25 proc. antkainis prie rinkos vertės dar labiau atbaidys potencialius pirkėjus.
Tačiau idėjos apsėsti žemėtvarkos politikos formuotojai ignoravo pastabas.
Įstatymo projektas su visais suvaržymais, ribojimais ir „riebiu“ antkainiu buvo priimtas vienbalsiai, visų 104 salėje tuo metu buvusių Seimo narių balsais.
Net susilaikiusių nebuvo.
Už šį projektą balsavo ir dabartinis žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika. 2025 m. lapkričio 13 d. rytiniame Seimo posėdyje jo balsas buvo – už. Dabar gi, tapęs ministru, K. Mažeika bando aiškinti, kad žemės ūkio paskirties žemės pardavimas ūkininkams stringa ne dėl suvaržymų ir antkainio, bet dėl „biurokratinių kliūčių“.
Suprask, biurokratų nerangumo. Labai populiarus pasakymas, praktiškai net nediskutuotinas.
Tačiau kokios yra tikrosios priežastys? Ką rodo duomenys?
Išties. Rezultatai toli gražu nuo milijardo. Į valstybės gynybos fondą per pirmus septynis šių metų mėnesius surinkti beveik 5 mln. eurų. Vietoj milijardo vos keli milijonai.
Kupiškio rajone iš parduotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės per 7 mėn. surinkti 155 000 eurų.
Statistika viešai prieinama Nacionalinės žemės tarnybos tinklalapyje https://nzt.lrv.lt/lt/statistine-informacija/prasymu-pirkti-valstybine-zemes-ukio-paskirties-zeme-statistika/
Pažiūrėkime, kaip veikia šis žemėtvarkos politikos formuotojų sukonstruotas procesas?
Pradėkime nuo to, kad išties nebuvo žemės ūkio paskirties žemės pirkimo ažiotažo.
Pristatant idėją „Surinkime milijardą gynybai“ kalbėta apie šimtą tūkstančių regionuose nuomojamų valstybinių žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuos būtų galima parduoti.
Tačiau reali paklausa per pirmą pusmetį buvo vos 5000 prašymų iš 2000 interesantų.
Kupiškio rajone gauti 103 prašymai pirkti valstybinę žemę.
Kodėl nesulaukta pirkėjų antplūdžio?
Racionaliai ir pragmatiškai svarstantiems ūkininkams pirkti žemę ir po to už ją mokėti žemės mokesčius pasirodė ne visada patrauklu.
Kartais paprasčiau nuomotis. Nuomoji, apdirbi ir uždirbi. Ypač, kai žemės nuomos mokestis regionuose beveik toks pat kaip ir žemės mokestis.
Antra, įstatyme įrašyta daug suvaržymų ir apribojimų dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo.
Pvz., negalima parduoti žemės ūkio paskirties žemės urbanizuotose ar urbanizuojamose teritorijose, negalima parduoti rezervuotose investicijų projektams ar karinei infrastruktūrai teritorijose, apribojimai dėl įsigyjamo žemės ploto, jokių išsimokėjimų, atsiskaitymas iškart ir pan., ir pan.
Net reikalavimas pirkėjui turėti deklaruotas pajamas per pastaruosius trejus metus iš žemės ūkio veiklos dažnai susidūrė su banalia buitimi.
Juk ne kiekvienas ūkininkaujantis žmogus, pardavęs bulvių maišą ar kalakutą, puolė tai deklaruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Nes nebuvo šios prievolės.
Ir galų gale – kaina. Kokia prasmė pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pagal individualų vertinimą ir dar plius 25 proc. antkainis.
Nebent tai kažkuo ypatingas lopinėlis.
Juk ir nekilnojamojo turto skelbimuose apsčiai parduodamos žemės ūkio paskirties žemės be jokių antkainių. Už realią rinkos kainą. Ir dar gali pasiderėti.
Grįžkime prie ministro K. Mažeikos kritikos biurokratams.
Jei ir buvo vėlavimų, jei koks nors vienas ar kitas prašymas pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę laiku neišnagrinėtas, tai iš esmės nedaro giedros. Vis tiek nebus milijardo.
Ir be detalaus ex post (lot. po veiksmo) matyti, kad neveikia lėšų surinkimas gynybai iš parduodamos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės dėl gausybės apribojimų ir perdėtos kainos.
Hmm… Gal ir gerai. Juk parduoti savo turtą, kad nusipirktum ginklą jam ginti, keistoka idėja buvo nuo pat pradžių.