„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Rugpjūčio 5-oji iš Kupiškio krašto kilusio architekto Lauryno Gucevičiaus gimtadienis. Ta proga Kupiškio muziejuje atidaryta paroda „Architektas Laurynas Gucevičius šiandien“, koncertavo Kupiškio kultūros centro solistė Sandra Guginienė ir akompaniatorius Mykolas Tereškinas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Autentiškas paliudijimas
Parodoje eksponuojamos Lauryno Gucevičiaus autorystei priklausančių pastatų ir statinių, kurių projektavimas irgi jam priskiriamas, fotografijos.
Svarbiausias ir unikaliausias šios parodos eksponatas – Palėvenės Šv. Domininko bažnyčios metrikų knyga, kurioje išlikęs L. Gucevičiaus krikšto įrašas.
Tai akcentavo renginio pradžioje kalbėjęs Kupiškio muziejaus direktorius Kostas Malakauskas. Pasak jo, šis unikalus dokumentas reiškia, kad L. Gucevičius pagrįstai vadinamas Kupiškio krašto genijumi, kad būtent Kupiškio kraštas yra pradžių pradžia, iš kur architektas pradėjo gyvenimo kelionę ir sugebėjo savo darbais pasiekti ne tik nacionalinį, bet ir europinį lygį.
Autorės nuotraukos
Kupiškio muziejaus direktorius padėkojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Lietuvos valstybės istorijos archyvui ir asociacijai „Verslumo raktas“ už bendradarbiavimą ir pagalbą rengiant parodą.
Per renginį istorinius momentus geriau įsisąmoninti padėjo dailėtyrininko, žurnalisto Vidmanto Jankausko apžvelgti istoriniai šaltiniai L. Gucevičiaus biografiniams tyrimams, kitos įžvalgos apie garsiojo architekto gyvenimą.
V. Jankauskas sakė, kad nėra šios srities specialistas, tačiau nuosekliai tyrinėjo XVIII a., taipogi ankstesnių bei vėlesnių laikų Kupiškio krašto vietovių istorijas.
Kiti jo kolegos yra giliai tyrinėję ir tebetyrinėja L. Gucevičiaus biografiją ir kūrybą.
Vis dėlto ir jam teko prisiliesti prie šios asmenybės biografijos rengiant „Kupiškėnų enciklopediją“, perversti daugybę dvarų ir bažnyčių inventorių, žemės valdų pirkimo–pardavimo sutarčių, įvados aktų ir kitų nuosavybės dokumentų, iš to ne tik pavyko sudaryti publikuotas schemas ir parengti straipsnį knygai apie L. Gucevičių, bet ir ši medžiaga tapo daugelio „Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnių pagrindu.
Šie duomenys padeda supažindinti su žymiausiu kupiškėnu Laurynu Masiuliu, metrikuose parašyta Gucevičiumi, kokiu laiku gyveno, kokios jo giminės ištakos.
Sąsajos su Vilniaus dailės akademija
Pirmiausia V. Jankauskas savo pranešimą pradėjo nuo to, kad 1993 metais Vilniaus dailės akademija iškilmingai šventė 200 metų jubiliejų. Atspirties taškas šiam jubiliejui tapo 1793 metais įkurta Architektūros katedra.
Šios katedros istorijos pradžia datuojama nuo šio profesoriaus diplomo, išduoto Laurynui Gucevičiui 1793 metų spalio 8 dieną. Dokumento originalas saugomas Varšuvoje.
Pasak V. Jankausko, Architektūros katedros įkūrėjas (1793) L. Gucevičius ir Piešimo bei tapybos katedros įkūrėjas (1797) Pranciškus Smuglevičius laikomi vadinamosios Vilniaus meno mokyklos ir su šia profesionalaus meno tradicija savo ištakas siejančios Vilniaus dailės akademijos (VDA) pradininkais. Tai atsispindi ir šiandieninėje VDA simbolikoje, pvz., Petro Repšio medaliuose.
„Pradėjusios veikti VDA leidyklos vienas prioritetinių uždavinių buvo didelis dėmesys istorijai, mokslui, mokymo istorijai, L. Gucevičiaus asmenybei ir apskritai jo gyventai epochai.
L. Gucevičiaus asmenybės, jo epochos ir apskritai Vilniaus architektūros mokyklos tyrimams skirti du tęstinio mokslinio leidinio „Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeriai, pasirodę 1993 ir 2004 metais. Čia publikuoti keli mano straipsniai. Apie L. Gucevičių rašė ir kitas kupiškėnas, architektūros ir jos istorijos tyrinėtojas prof. Jonas Minkevičius.
L. Gucevičiaus asmenybei esu skyręs dėmesio pirmiausia per jo ryšius su Kupiškio kraštu.
Teko pasidomėti XVIII a. Kupiškio krašto dvarų ir bažnyčių tinklu, architekto gimtojo Migonių kaimo istorija, Kupiškio krašto bažnyčiomis ir koplyčiomis XVIII a. viduryje ir antroje šio amžiaus pusėje.“
„Didžiausias XVIII a. Kupiškio krašto istorijos šaltinių masyvas yra sukauptas Senųjų aktų fonde Lietuvos valstybiniame istorijos archyve“, – tvirtino menotyrininkas.
Ką atskleidžia istoriniai dokumentai
Jis pateikė keletą istorinių dokumentų, iš kurių galima daug sužinoti, kokie žmonės ir kaip jie gyveno minimu laikotarpiu Kupiškio krašte, Migonių apylinkėse (Ukmergės pavieto mokesčių knyga 1790 metų, Kupiškio dekanato topografiniai aprašymai 1784 metų ir kt.). Taip pat parodė žemėlapius, kuriuose pažymėtos su dokumentuotais faktais susijusios Kupiškio krašto vietovės (Migonių apylinkės 1799 metų žemėlapį, Migonių 1812 metų planą, Migonių apylinkės 1836 metų žemėlapį).
Migonių kaimas minimas nuo XVI a. vidurio. Susiformavo Valakų reformos laikais. Priklausė Anykščių bažnyčios fundacijai.
Ankstyviausias inventorius žinomas iš 1640 metų (visi inventoriai saugomi Lietuvos valstybės archyve). 1649 metais kaime minimi 35 sklypai po ketvirtį ar pusę valako. Iš viso kaimui priklausė per 13 valakų žemės.
Tada kaime jau minimi du Gucenonio pavardę turėję valstiečiai. 1699 metais minimi Mikalojus Masiulis ir Jurgis Gucevičius, gali būti, kad broliai, Masiulio Gucenonio vaikai.
Mikalojus Masiulis (mirė per 1711 metų marą) greičiausiai bus architekto L. Gucevičiaus prosenelis.
1725 metais, po maro, per kurį Migonys gerokai sumenko, kaime minimi Kazimieras Masiulionis (Mikalojaus sūnus) ir Povilas Gucevičius. 1731 metais Kazimiero Masiulionio vietoje minimas Petras Masiulionis, architekto senelis.
1744 metais vietoje mirusio Petro Masiulionio gyveno Stanislovas Stokas, apie 1740 metus atėjęs užkuriom į Petro Masiulio (Masiulionio) ūkį pas Daratą Masiulienę. Tuo metu ūkyje gyveno ir Simonas Masiulionis – architekto tėvas.
Jis apie 1744 metus vedė Kotryną Žekonytę iš to paties Migonių kaimo. Simonas su šeima liko gyventi Stokų sodyboje. Kai ši sodyba greičiausiai sudegė, motina su patėviu persikėlė gyventi į gretimą Dapšių kaimą, priklausiusį Pienionių seniūnijai. Dapšiuose 1795 metais dar minimas gyvenęs Lauryno brolis Andrius.
Caro valdžiai XIX a. nusavinus bažnytines valdas, Migonių kaimas priskirtas Puponių (Šimonių) valstybiniam dvarui. Archyve yra išlikęs Migonių kaimo 1598 metų žemių aprašymas.
Pasak V. Jankausko, tiksliai nežinoma, kur Migonyse buvo gimtoji L. Gucevičiaus sodyba. Paminklinė stela (aut. V. Gabriūnas ir P. Aleksandravičius) pastatyta maždaug kaimo viduryje, spėjamoje tos sodybos vietoje.
Abejotini metrikai ir autorystė
Jis pakomentavo ir išlikusius fiktyvius L. Gucevičiaus metrikus, kur nurodoma, kad jis esąs bajorų kilmės. Menotyrininkas Eduardas Budreika šiuos metrikus laikė autentiškais.
Tame dokumente rašoma: „Aš, toliau pasirašęs, šiuo raštu liudiju, kad kilmingasis Laurynas Gucevičius buvo pakrikštytas tėvo Dominyko Felkežabo dominikonų ordino Palėvenės bažnyčioje 1753 metų rugsėjo 5 dieną, kilmingų tėvų, tai yra Simono Montrimo Gucevičiaus ir motinos Kotrynos Masiulevskytės (sūnus).
Krikšto tėvai: kilmingasis Jurgis Masiulevskis su kilmingąja Ona Bakevičiūte. Visi iš Kupiškio parapijos Migonių kaimo.
Brolis Petras Bronevičius, Palėvenės bažnyčios domininkonų ordino konvento prioras.“
Pasak V. Jankausko, pirmoji išsami L. Gucevičiaus biografija, parašyta Karolio Podčašinskio ir publikuota leidinyje „Dzienik Wilenski“ 1823 metais.
Šiuo tekstu rėmėsi visi vėlesni L. Gucevičiaus tyrinėtojai.
Jis papasakojo, kad Lietuvos valstybiniame istorijos archyve yra išlikęs dokumentas, kuriuo L. Gucevičius tapo namo valdytoju. Tai 1783 metų spalio 5 dienos privilegija, kuria vyskupas Ignas Masalskis jam atiduoda valdyti mūrinį namą Vilniuje.
Išliko L. Gucevičiui priklausiusios mūrinio namo Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, rūsių ir fasado planas ir antro aukšto planas.
Antrojo pasaulinio karo metais šis namas buvo sugriautas. Vietoje jo įrengtas skveras.
Išlikusi archyve ir 1787 metų rugsėjo 9 dienos privilegija, kuria L. Gucevičiui atiduota valdyti 15 valakų žemės Šešuolių rakte, fragmentai. Šešuolių dvare L. Gucevičius įkūrė du palivarkus, kuriems prigijo Laurų pavadinimas. Yra išlikęs vieno palivarko planas.
V. Jankauskas išsakė pastabą, kad E. Budreikos knygoje „Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ (1954) paskelbtas Jonavos bažnyčios ir vienuolyno rekonstrukcijos planas neatitinka tikrovės. Ikonografinė medžiaga rodo, kad jis atrodė kiek kitaip.
„Neseniai surastas ir publikuotas Jonavos valdos 1796 metų inventorius nurodo, kad tik kairysis pastatas buvo skirtas vienuolynui, turėjo tris aukštus ir dar bokštelį varpinę. Nėra tvirtų įrodymų, kad šį statinį suprojektavo L. Gucevičius“, – sakė pranešimo autorius.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Dvigubos pavardės peripetijos
Jis aptarė ir L. Gucevičiaus prievardžio Stuoka formos kaitos istoriją. Tą prievardį vienintelį kartą paminėjo K. Podčašinskis, rašydamas pirmą L. Gucevičiaus biografiją. Stoka buvo architekto patėvio pavardė. Ten nurodyta lenkiška pavardės forma Stoka, vėliau pavardė sulietuvinta, nes Lietuvoje buvo ir daugiau žmonių, turėjusių pavardę Stuoka.
Prie šios pavardės formos populiarinimo prisidėjo ir kunigas, poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta. Reikia pažymėti, kad Sabaliauskas vartoti pavardės formą Stuoka (vietoj Stoka) ragino dėl to, kad ją turėjo amžininkai XX a., tą patvirtino ir skapiškėnas Stuoka. Sovietiniais metais tas prievardis buvo svarbus, nes pabrėžė architekto valstietišką kilmę. Rašydami apie klasicizmo epochą prievardį naudojo ne vienas Lietuvos iškilus menotyrininkas, bet Vladas Drėma griežtai pasisakė, kad prie L. Gucevičiaus nereikia šio prievardžio. Pats architektas jo nenaudojo.
V. Jankauskas sakė, kad paminklinėje lentoje prie Šv. Stepono bažnyčios, kuri pastatyta prie senų kapinių, veikusių 1660–1865 metais, parašyta, kad tose kapinėse 1798 metais palaidotas Lietuvos profesionalus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tiksli jo kapo vieta liko nežinoma.
„Ta dvigubos pavardės forma, ko gero, čia dar ilgai išliks, bus prisimenama, vartojama ir kituose žinynuose, nes tradicijos keičiasi labai lėtai“, – pranešimo pabaigoje konstatavo menotyrininkas.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur