„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Antanas Strazdas lietuvių kultūros istorijoje išliko ne tik kaip poetas ir kunigas, bet ir kaip asmenybė, kurios gyvenimo kelias iki šiol jungia skirtingus Aukštaitijos kraštus. Šis vardas siejamas ir su Kupiškiu, Subačiumi, Skapiškiu, Uoginiais, kitomis vietovėmis, kuriose iki šiol gyva jo atmintis, saugomi atminimo ženklai ir gimsta naujos kultūrinės iniciatyvos.
Apie Antano Strazdo vietą Lietuvos istorijoje, jo reikšmę formuojantis moderniai lietuvių tautai, kultūrinės atminties puoselėjimą ir galimybes šį paveldą aktualiai kalbinti šiandien diskutavome su istoriku, muziejininku, Kupiškio muziejaus direktoriumi Kostu Malakausku.
Jo įsitikinimu, Antanas Strazdas gali būti ne tik praeities asmenybė, bet ir jungianti figūra, padedanti naujai pažvelgti į visą Šiaurės rytų Aukštaitijos kultūrinį regioną.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Antano Strazdo asmenybę tyrinėjate ne vienerius metus, prisidėjote ir prie jo atminimo įamžinimo Rokiškio krašte. Koks A. Strazdas atsiskleidžia istoriniuose šaltiniuose? Gal yra mažiau žinomų jo gyvenimo, būdo ar kunigystės faktų, kurie geriausiai atskleidžia šią neeilinę asmenybę?
Antano Strazdo istorinė figūra svarbi dėl bent kelių priežasčių. Visų pirma, kai kalbame apie modernios lietuvių tautos formavimąsi, Antanas Strazdas yra patogus, nes viena tų asmenybių, kuris yra šio proceso ištakose. A. Strazdas kaip žmogus subrendo XVIII amžiuje ir reiškėsi iki 1831 metų sukilimo, tačiau šiuo laiku įkūnijo besiformuojantį lietuvių kultūros etnolingvistiniu pagrindu procesą. Taigi kalbėdami apie modernią lietuvių tautą, negalime išleisti iš akių Antano Strazdo ir jo idėjinio palikimo, nes tai šio proceso ženklai. Antra, jo asmeninis įvaizdis, kuris suformuojamas populiariajame pasakojime, yra patrauklus ir artimas, tai irgi prisideda prie jo paveikumo.
Pats nesu atskirai tyręs Antano Strazdo asmenybės ir negalėčiau tvirtai kalbėti apie tai, kiek tas vaizdinys atsekamas ir aiškiai įrodomas istoriniais šaltiniais. Tam reikalingas atskiras gilinimasis ir čia nėra viskas vienareikšmiška. Visada, galvodamas apie Antaną Strazdą, prisimenu vieną mintį, kurią istorikas Egidijus Aleksandravičius perteikia savo monografijoje „Prieš aušrą“. Profesorius atkreipia dėmesį, kad jam istorikas Vladas Drėma ne kartą yra minėjęs, kad Antano Strazdo vardą galėjo nešioti net ne vienas kunigas. Tai reiškia, kad Antanas Strazdas tam tikra prasme galėjo būti ir kolektyvinis reiškinys, tam tikra laikmečio dvasia. Bet tai būtų dar įdomesnis posūkis, nors mums, bandantiems atsekti istorinius faktus, situaciją sunkinantis iš esmės.
Vis dėlto tai tik viena versija, o kol laikomės įsitvirtinusio vaizdinio ir turime omenyje vieną konkrečią asmenybę, galime pasakyti viena, kad A. Strazdo istorinis ir kultūrinis statusas neabejotinas ir įrodomas net gyvojoje bažnytinių giesmių tradicijoje, o tai galima patogiai aktualizuoti. Prie atminties aktualizavimo teko šiek tiek prisidėti ir man inicijuojant Kamajų Antano Strazdo gimnazijos mokinių projektą, kai mokiniai kūrė žemėlapį su A. Strazdo atminties ženklais visoje Lietuvoje. Rezultatas gana įdomus ir kviečiantis toliau galvoti apie naujus iš to kylančius darbus. Stebina ilgametis Kamajų apylinkių kultūros žmonių atsidavimas ir siekis įtvirtinti ir naujomis formomis puoselėti A. Strazdo atmintį. Antanas Strazdas yra aiškiausias ir ryškiausias miestelio veidas, net miestelio herbe matysime strazdą.
Verta atkreipti dėmesį ir į vieną naujausių kamajiškių darbų – patraukliai ir šiuolaikiškai sukurtą interaktyvų pasakojimą apie Kamajus ir Antaną Strazdą Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios koplytėlėje. Tai geras pavyzdys, kaip galima šių laikų sprendimais įdomiai pateikti didžiųjų asmenybių palikimą.
A. Strazdo idėjinis palikimas yra regioninis reiškinys, todėl tuo privalome naudotis siekdami išskirti Šiaurės rytų Aukštaitiją, kaip savitą, bet kartu ir ryškų kultūrinį regioną. Šiandien tai ypač svarbu, žinant centrų ir paribių problemą ir gilėjančią atskirtį. Matant regioninius reiškinius, juos atpažįstant ir įvertinant, galima pasiekti aiškiau apčiuopiamų rezultatų, kurie duotų impulsą ir bendrai visapusiškai regiono plėtrai.
Profesorius Egidijus Aleksandravičius per pokalbį Antaną Strazdą pavadino vienu pirmųjų laisvos minties žmonių Lietuvoje. Kaip istorikas, ar sutiktumėte su šiuo apibūdinimu? Kokios jo gyvenimo ir kūrybos temos šiandien skamba netikėtai šiuolaikiškai?
Sutikčiau, kad Antanas Strazdas pasižymėjo laisva mintimi, ypač stebina, kad tą jis sugebėjo pasiekti neįprastai anksti, kai kalbame apie lietuvių tautinę kultūrą. Reikia prisiminti Antano Strazdo ištakas, tai žmogus, kilęs iš valstiečių, o šis socialinis priklausomumas apibrėždavo visą gyvenimą. Tačiau Antanas Strazdas sugebėjo išsivaduoti iš šios priklausomybės, tai savaime įspūdinga. Istoriškai atsekama Antano Strazdo anticarinė laikysena ir nepaklusimas net bažnytinei tradicijai, taigi galima kelti prielaidas, kad jis galėtų būti įvardintinas kaip gebėjęs išsivaduoti iš bet kokių pančių, kurie ribotų jo laisvą, bet kartu ir labai atsakingą raišką. Tokia laikysena yra ir pilietinės visuomenės pagrindas – šiandien tai ypač aktualu.
Dažnai sakome, kad reikia saugoti paveldą. Strazdelio kelias ateina ir iki Kupiškio. Ar dar turime neįprasmintų vietų ar istorijų, kurios vertos didesnio dėmesio? Ir kas šiandien svarbiau – išsaugoti pastatus ir memorialines vietas ar perduoti žmonėms Strazdo istoriją ir jo idėjas? Kaip muziejus tai gali padaryti?
Kultūrinė atmintis saugoma ne vienu lygmeniu, dėl to svarbus ir materialus, ir nematerialus paveldas, o geriausia, kai randami sprendimai, kurie sujungia abu. Norint aktualizuoti kultūrinę atmintį be fizinio paveldo tenka susidurti su sudėtinga užduotimi, nes tada būtina surasti formą, kuri sugebėtų perteikti tą vaizdinį. Paprastai kalbant, reikia turėti į ką atsiremti, kad galėtum aiškiai išreikšti kultūrinį fenomeną. Materialus paveldas šia prasme itin svarbus, nes suteikia tą pagrindą. Tačiau pats vienas jis taip pat nekalbės, jei nebus aktualizacijos ir gyvų kultūrinių formų. Dėl to kultūros žmonių, gebančių rasti kultūrinius fenomenus, juos interpretuoti ir aiškiai pristatyti, užduotis visada ir bus stengtis visa tai suderinti.
Antano Strazdo idėjinis palikimas yra regioninis reiškinys, todėl tuo privalome naudotis siekdami išskirti šiaurės rytų AukštaitijĄ, kaip savitą, bet kartu ir ryškų kultūrinį regioną.
Teisingas Jūsų pastebėjimas apie Antano Strazdo kelią, nes tai, kaip gyveno garsusis kunigas ir poetas, padeda pagrįstai kalbėti apie jį kaip kultūros fenomeno nešėją, taigi tam tikra prasme ir kultūrinio regiono formuotoją, nes tai atsiskleidžia, kai išdėliojame jo trumpesnio ar ilgesnio apsistojimo konkrečioje vietoje taškus žemėlapyje. Daugiausia šių taškų rasime Rokiškio ir Kupiškio krašte. Atsiremiant į tai, galima sakyti, kad Antanas Strazdas šiuo atveju gali būti jungianti figūra, ir tai reikia rimtai įsisąmoninti ir aktyviai išnaudoti.
Kupiškio muziejus šių metų rugsėjį Europos paveldo dienas numato dedikuoti Antanui Strazdui ir vienai jį menančiai vietai, Uoginių šv. Marijos Magdalietės koplytėlei, kurios 310 metų jubiliejų minime šiais metais. Per renginį ir mėginsime sujungti ir materialų, ir nematerialų paveldą ir taip aktualizuoti šią istorinę atmintį. Programą dėliojame taip, kad būtų atvertos galimybės iš arti gyvai susipažinti su kultūros paveldu, išgirsti istorikų pranešimus, pamatyti meninę raišką.
Profesorius Egidijus Aleksandravičius taip pat išsakė įdomią mintį, kad Aukštaitijos bažnytinio muzikavimo tradiciją būtų galima gaivinti rengiant vasaros festivalį, keliaujant nuo vienos koplyčios ar bažnyčios prie kitos, klausantis senųjų giesmių, paskaitomis ir pokalbiais jungiant muziką, istoriją ir kultūrą. Kaip vertinate šią idėją? Ar Kupiškio kraštas tam turi istorinių vietų, kultūrinio turinio ir bendruomenės potencialo?
Profesoriaus idėją esu girdėjęs prieš kelerius metus ir ją matau kaip perspektyvią ir dėl kelių priežasčių. Pirma, ji gaivintų gyvą tradiciją, kurią istoriškai galima pagrįsti, o dar svarbiau, kad burtų bendruomenę. Kupiškio krašte turime ne vieną vietą, kuri saugo Antano Strazdo atmintį, tai Kupiškio miestas, Subačius, Skapiškis, Šimonys, Uoginiai, net Palėvenės vienuolynas. Taigi istorinis pagrįstumas, jeigu šį sumanymą sietume su Antanu Strazdu, neabejotinas. Kraštas šiai idėjai palankus ir sakralinės muzikos tradicijos prasme, nes čia ilgus metus įgyvendinami įvairūs šio pobūdžio muzikos projektai, veiklą vykdo ansambliai. Bendruomenės potencialas irgi apčiuopiamas, nors tikriausiai nebūtinai reikėtų tikėtis, kad idėja uždegs mases.
Kultūrinė atmintis saugoma ne vienu lygmeniu, dėl to svarbus ir materialusis, ir nematerialusis paveldas, o geriausia, kai randami sprendimai, kurie sujungia abu.
Kodėl Antanas Strazdas iki šiol išliko gyvas žmonių atmintyje, kai daugelio jo amžininkų vardai žinomi tik istorikams? Kas lėmė šį ilgaamžiškumą?
Populiariajame pasakojime Antanas Strazdas vaizduojamas kaip nesutaikomas, laisvas žmogus, neinantis į derybas su sąžine, besielgiantis laisva valia, vedamas drąsos, o kartu orus žmogus. Toks asmenybės profilis imponuoja, nes jis pasižymi herojaus archetipu, daugelis stokoja šių savybių, taigi visada malonu jas atpažinti kitame žmoguje ir įvertinti. Bet ne tik tai. Reikia pripažinti poetinį ir didaktinį talentą, kuriuo pasižymėjo Antanas Strazdas. Ne veltui bažnytinės giesmės, kurias sukūrė garsusis kunigas, ir šiandien nepaprastai paveikios ir giedamos per šv. Mišias. Man patinka ir naujos interpretacijos.
Štai visai neseniai pasirodė talentingo rašytojo Rimanto Kmitos knyga apie Sigitą Gedą „Ugnies giesmės“. Čia autorius nagrinėdamas poeto S. Gedos psichologinį portretą, vis prieina, nutolsta, grįžta ir prie Antano Strazdo (prisiminkime, kad Sigitas Geda yra ir poemos „Strazdas“ autorius). R. Kmita teigia, kad S. Geda save tam tikra prasme lygino ir su Antanu Strazdu ir teigė, kad aukščiausiajai poetinei raiškai atsiskleisti reikalinga kančia. Tikriausiai visiems žinomas faktas, kad S. Gedos gyvenimas nebuvo vienspalvis, lygiai taip pat turime skurdaus ir kenčiančio A. Strazdo įvaizdį, kurį geriausiai perteikė dailininkas Edvardas Matas Römeris. Taigi Antanas Strazdas artimas ir savo žemiška kančia, tai nepraranda aktualumo ir šiais laikais.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur