Kupiškyje augusi, šiandien Anykščiuose gyvenanti Ramunė Vilėniškienė išleido pirmą poezijos knygą „Vien tik meilės energija“.
Pasak jos autorės, tai ne tik asmeninė išpažintis, bet ir tylus dialogas su skaitytoju, tapęs neatsiejamu kūrybos dalyku. Eilėraščiuose slypi mintis, kad kiekvienas esame svarbus kito žmogaus gyvenimo dėlionėje, tai kvietimas sustoti, įsiklausyti ir pajusti meilės pėdsakus savyje ir aplinkoje.
Debiutinę savo knygą R. Vilėniškienė pristatė ir Kupiškyje. Prieš renginį pasikalbėjome, kodėl ryžosi išleisti poezijos rinktinę, kas įkvepia kurti ir palaiko šiame kūrybiniame kelyje.
Jurga BANIONIENĖ
Ramune, kaip gimė pirmas Jūsų poezijos rinkinys? Kas inspiravo knygos išleidimą?
Esu dėkinga kolegei, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėjai Audronei Berezauskienei. Ji mano knygos krikštamotė.
Nuo pat pirmų eilėraščių kaskart susitikus skatino galvoti apie knygą. Kai buvau pakankamai parašiusi, Audronė padėjo visuose leidybos etapuose. Juokauju, kad ji moka atmintinai visus mano eilėraščius, nes iki atiduodant spaudai, Audronė visą knygą perskaitė gal devynis kartus. Už iliustracijas esu dėkinga dailininkei, tautodailininkei Stasei Rulevičienei.
Su ja mus suvedė pats likimas. Teko skaityti eiles Stasės parodos uždarymo renginyje ir mano nuostabai ji tuomet pasakė, kad viskas, ką išgirdo, nupiešta jos paveiksluose. Tai buvo tarsi ženklas. Po pusmečio abi rinkome jos paveikslus, kurie tapo mano knygos iliustracijomis.
Plačiau skaitykite liepos 17 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF