2026 metais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-osios) minėjimo renginiai Kupiškyje turės ypatingą akcentą, tai – Islandijos tema.
Turbūt, nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų neįkainojamo Islandijos valstybės poelgio 1991 metais, kai to labiausiai reikėjo Lietuvai.
Islandija pirma iš Vakarų valstybių drąsiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Šiemet istoriniam Islandijos poelgiui sukanka 35-eri metai, lygiai tiek pat, kiek ir Lietuvos laisvės gynėjų (Sausio 13-osios) dienai.
Šventinių renginių programą reikšmingai papildo šio įvykio įprasminimui skirti renginiai.
Vienas jų knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ pristatymas. Leidinio autorės – Lietuvos garbės konsulė Islandijoje prof. Inga Minelgaitė-Antanavičienė ir doc. dr. Vilma Makauskienė.
Taip pat turėsime progos pamatyti legendinio islandų režisieriaus Hlynur Pálmason kino epą „Prakeikta žemė“. Lietuva ir Islandija – kuo skiriamės ir kuo esame panašūs?
Istorinis žingsnis, kurį nuo šiol vadiname drąsa
Tokiais žodžiais viename iš proginių renginių islandų poelgį pavadino buvusi Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, dėkodama Islandijai už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Prisiminkime kelių dešimtmečių senumo įvykius, kad deramai įvertintume islandų drąsą.
Kai 1991 m. sausį Vilniuje prasidėjo kruvinieji įvykiai, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis sausio 13-osios naktį skambino įvairių šalių vadovams, informuodamas apie karinę Sovietų Sąjungos agresiją prieš taikius Lietuvos žmones ir nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką, kvietė atvažiuoti į Lietuvą, kad patys pamatytų, kas vyksta.
Į šį kvietimą atsiliepė vienintelis vienintelės Vakarų valstybės politikas, po kelių dienų į Lietuvą atvyko Islandijos ministras pirmininkas Jonas Boldvinas Hanibalsonas (Jon Boldvin Hannibalsson).
Jis pamatė, kas darosi Vilniuje, matė pilnas gatves žmonių ir suprato, kad sovietams tęsiant agresiją Vilniuje gali būti daugybė aukų, aiškiai suvokė, kad bet koks delsimas Lietuvai gali būti lemtingas. Ir kai į Kopenhagoje vykusį Europos užsienio reikalų ministrų susitikimą nebuvo įleisti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovai, nes to pareikalavo Sovietų Sąjunga, J. B. Hanibalsonas matydamas, kaip deklaruodama laisvą tautų apsisprendimo principą ir demokratines vertybes Europa pati tuos principus pažeidžia, galutinai apsisprendė dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir 1991 m. vasario 11 d. Islandija pirmoji de jure pripažino Lietuvos Respubliką.
Didžiosios daugiau galių turinčios valstybės delsė, nenorėdamos „pakenkti Gorbačiovui“. XX a. pabaigoje dar kartą buvo galima įsitikinti, kad moralumas ir pagalba nepriklausomybės ir laisvės siekiančiai nedidelei valstybei mažai ką bendro turi su realia daugelio Europos valstybių politika. Beje, tokią pačią apgailėtiną politikų laikyseną matome ir šiandien.
Bet tąsyk, 1991 metų vasario 11 dieną, mažoji Islandija visam pasauliui pademonstravo savo didybę, parodė, kad įmanoma ir kitokia politika, kuri priklauso nuo konkrečių žmonių. Prieš 35-erius metus ir Islandijoje būta skirtingų nuomonių dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Pasak J. B. Hanibalsono, ypač skeptiškai skubotą pripažinimą vertino jo šalies laivybos sektorius, nes Sovietų Sąjunga grasė nutraukti prekybos ryšius. Užteko Islandijai pasveikinti Lietuvą su 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimu ir Sovietų Sąjunga atšaukė iš Islandijos savo ambasadorių.
Pats J. B. Hanibalsonas prisimena, kad dėl šio žingsnio jo šalis užsitraukė Maskvos nemalonę, dėl to Reikjaviko vengė ir Vakarai, neskubėję užmegzti diplomatinių santykių su Baltijos šalimis. Islandijos politologai pažymi, kad jų šalyje nebuvo daug diskusijų, ar pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nors sutinka, kad be J. B. Hanibalsono užsispyrimo tai nebūtų įvykę. Islandijos faktas dar kartą įrodo, kokie svarbūs yra moralūs ir stiprūs valstybių lyderiai, veikiantys drąsiai, kai to labiausiai reikia. Įvertinus drąsų Islandijos poelgį, išjudinusį Vakaruose Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo procesą, Lietuvai minint nepriklausomybės atkūrimo 20-metį, buvusiam Islandijos ministrui pirmininkui Jonui Boldvinui Hanibalsonui įteiktas Santarvės ordinas (Pro augenda concordia).
Seniausia pasaulyje demokratija. Islandų Altingas
Islandijos politinė kultūra grindžiama seniausia pasaulyje parlamentine demokratija – Altingu, stipriu bendruomeniškumu, lygybe ir dideliu pasitikėjimu valdžia. Altingo atsiradimo šaknys siekia IX–X amžių, kai Islandija dar tik pradėjo formuotis kaip atskiras kultūrinis ir politinis vienetas. Apie 870 metus saloje apsigyveno pirmi norvegų ir keltų kilmės naujakuriai, pabėgę nuo Norvegijos karaliaus Haraldo Gražiaplaukio vykdytos centralizacijos politikos. Islandijoje naujakuriai siekė išlaikyti laisvę ir savivaldą, todėl pačioje pradžioje kūrė vietinius susirinkimus, kuriuose bendruomenės priimdavo svarbius sprendimus, spręsdavo ginčus ir reguliavo santykius tarp gyventojų.
Pradėjus kilti įtampoms tarp gyvenviečių ir jų vadų, atsirado poreikis sukurti bendrą susirinkimą, tad 930 metais įkurtas Altingas – visos Islandijos laisvųjų vyrų susirinkimas, ir tai buvo ne tik pirmas parlamentas, bet ir pirma struktūruota teisės sistema Šiaurės Europoje. Altingas buvo toks svarbus moralės ir teisingumo garantas, kad jo aprašymų, detalaus paties proceso vaizdavimo galima aptikti visose senosiose islandų sagose.
Pagrindinė Altingo funkcija buvo skelbti įstatymus ir spręsti sudėtingus ginčus. Įdomu tai, kad Altingas neturėjo nuolatinio pastato, susirinkimai vykdavo „susirinkimų lygumoje“, apie 45 km nuo dabartinės sostinės Reikjaviko. Ši vieta tapo šventa, joje buvo susitinkama kasmet vasarą, o dalyvauti galėjo visi laisvieji islandai, turintys teisę balsuoti, čia taip pat veikė vadinamasis „įstatymų sakytojas“, kuris žodžiu skelbdavo įstatymus, nes tuo metu Islandijoje dar nebuvo paplitęs raštas. Altingo susikūrimas parodė unikalų islandų gebėjimą kurti tvarką ir teisę be monarchinės valdžios.
Tai buvo tikra demokratijos užuomazga, kur bendruomenė sprendė savo reikalus bendrai, o įstatymai kilo iš pačių žmonių valios. Ilgainiui Islandijai patekus po Norvegijos, vėliau po Danijos karūnos valdžia, Altingo galios buvo apribotos, bet jis niekuomet nenustojo veikti, iki 1944 metų, kai Islandija paskelbė nepriklausomybę ir tapo respublika, nuo tada Altingas vėl tapo visaverčiu nacionaliniu parlamentu. Šiandien Altingas yra moderni įstatymų leidžiamoji institucija, veikianti demokratiniu principu ir išrinkta tiesioginių rinkimų būdu. Parlamentas dirba Reikjaviko parlamento rūmuose, tačiau senoji „susirinkimų lyguma“ tebėra simbolinis Altingo lopšys, ten dar vyksta iškilmingi susirinkimai svarbiomis progomis. Taigi, nors forma keitėsi, turinys išliko: Altingas ir toliau yra gyvas islandų tautos valios išraiškos pavyzdys.
Islandija – Lietuva. Panašumai ir skirtumai
Islandija ir Lietuva – dvi nedidelės Europos valstybės, bet jų istorinė, kultūrinė, politinė raida turi ir įdomių panašumų, ir ryškių skirtumų. Abi šalys ilgą laiką buvo priklausomos nuo kitų valstybių. Lietuva patyrė Lenkijos ir Lietuvos valstybės laikotarpį, vėliau – Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos valdžią. Islandija buvo Norvegijos, vėliau Danijos valdžioje.
Abi valstybės XX a. paskelbė nepriklausomybę ir ją įtvirtino (Islandija – 1918 m. kaip suvereni valstybė su Danijos monarchu, 1944 m. tapo respublika; Lietuva – 1918 m. ir atkurta 1990 m.) Abi valstybes vienija tautinės tapatybės ir kalbos vaidmens puoselėjimas išsaugant savitumą. Kaip skirtumą galėtume įvardyti faktą, kad Lietuva turėjo didelę ir įtakingą valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri buvo viena didžiausių Europos valstybių XV–XVI a. Islandija neturėjo tokio imperinio laikotarpio. Skiriasi ir XX a. patirtys, kai Lietuva patyrė okupacijas, karus ir represijas, tuo tarpu Islandija išvengė tiesioginių karo veiksmų savo teritorijoje.
Kultūriškai abi šalis jungia gilus kalbinės tapatybės jausmas. Islandų kalba išlaikė archajiškas formas, lietuvių kalba – viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Folkloras, mitologija ir liaudies tradicijos svarbios abiejų tautų kultūrai. Palyginti nedidelės gyventojų populiacijos skatina bendruomeniškumą. Religinės tapatybės prasme Islandija daugiausia liuteroniška, Lietuva – katalikiška. Islandijos kultūroje jaučiama sagų, jūrinės tradicijos įtaka, Lietuvos kultūriniame mentalitete vyrauja žemdirbiškos tradicijos.
Kultūriškai esame ganėtinai skirtingos tautos dar ir todėl, kad ir klimatas čia vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį: Islandijoje – ugnikalniai, ledynai, atšiaurus klimatas, o Lietuvoje – miškai, lygumos, lankos ir laukai. Ir Islandija, ir Lietuva parlamentinės respublikos, abi valstybės priklauso Vakarų politinėms struktūroms, bet Lietuva yra Europos Sąjungos narė, o Islandija – ne.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Islandiją ir Lietuvą sieja nedidelių tautų siekis išlaikyti kalbą, kultūrą ir politinę nepriklausomybę, taip pat istorinė patirtis būnant didesnių valstybių įtakoje. Tačiau abiejų valstybių istoriniai mastai, geopolitinė padėtis, religinė tradicija ir patirtos grėsmės labai skiriasi, todėl ir politinė, kultūrinė raida formavosi skirtingais keliais.
Islandai – epinio pasakojimo meistrai
Istoriškai islandai kaip ir lietuviai yra žodinės tradicijos tauta. X–XI a. Islandijoje įsigalėjus krikščionybei, ėmė plisti ir rašto kultūra, lotyniškas raidynas. XII–XIII a. užrašytos sagos liudija šimtmečius iki rašto atsiradimo gyvavusią žodinę kultūrą.
Ankstyvaisiais viduramžiais Lietuvoje matome visai kitokią situaciją, stiprėja vokiečių ordinų invaziniai karai, lietuviai šimtmečius kaunasi už savo laisvę, valstybės krikštas užbaigiamas XV a. pradžioje, pirmoji lietuviška knyga atsiranda XVI a. antroje pusėje. Vargiai galima teigti, kad lietuviai gerai pažįsta islandų literatūrą. Lietuviškai galima rasti pagrindinių senųjų sagų fragmentus, kelis svarbius Halldór Laxness, 1955 m. pelniusio Nobelio literatūros premiją, kūrinius, vieną kitą naujosios kartos autorių. Džiugi žinia, kad šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytas leidinys „Islandų sagos“ (iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė), į knygą sudėtos kelios gražiausios ir stilistiškai brandžiausios sagos, pasakojančios apie pirmą Islandijos istorijos šimtmetį.
Vienas Kovo 11-osios renginių programos Kupiškyje akcentas savaip susijęs ir su Islandija, ir su knyga. Kas dalyvavote šių metų Knygų mugėje Vilniuje, galėjote susipažinti su knyga „Bam baimė. Drąsos knyga“ ir jos autorėmis doc. dr. Vilma Makauskiene ir prof. Inga Minelgaite-Antanavičiene, kuri eina ir Lietuvos garbės konsulės pareigas Islandijoje. Simboliška, kad šioje knygoje kalbama apie baimę ir drąsą, su kuo susiduria žmogus nuo pat vaikystės, kaip tos baimės gali gniuždančiai veikti augančią asmenybę, o nuo asmeninės drąsos juk prasideda ir tautos, valstybės drąsa. „Kai žodis ieško drąsos“ – taip knyga, kurioje kalbama apie baimę, neuroįvairovę ir teisę būti išgirstam, anonsuota Knygų mugėje. Knygos autorės klausia ir kviečia diskutuoti šiomis temomis: kas nutinka žodžiui, kai jis sustoja pusiaukelėje, kai baimė jį užblokuoja, iškreipia ar nutildo dar prieš pasiekiant kitą žmogų?
Kovo 10 d. 14.30 val. kviečiame į Kupiškio viešąją biblioteką gyvam, atviram pokalbiui apie kalbėjimą, tylą ir drąsą būti girdimam. Jeigu jūs esate tarp tų, kurių žodžiai dažnai vertinami pagal formą, o ne pagal prasmę, kam kalbėjimas reikalauja daugiau pastangų, ši knyga jums, tad kviečiame į pokalbį apie girdėjimą, priėmimą ir drąsą kalbėti net tada, kai balsas dreba. Dalyvaus knygos bendraautorė doc. dr. V. Makauskienė, bus galima įsigyti leidinį.
Islandų kino primadona – gamta
Kita svarbi islandų kultūros sritis, tokia pat unikali, savita ir autentiška, kaip ir literatūra, tai – kinas. Stebėdami islandiško kinematografo darbą, vėl galime rasti nemažai bendrų sąsajų su lietuvišku kinu. Islandų kine pagrindiniu veikėju dažnai tampa gamta: rūsti, laukinė, sunkiai sukultūrinama, akistatoje su ja žmogus pasijunta vienišas, silpnas, izoliuotas. Filmo pasakojimas vyksta lėtai, vyrauja mažakalbiai dialogai, daug dėmesio skiriama emocijoms, atmosferai. Apie kiną pasakoti žodžiais gana sudėtinga, jie vis tiek neperteiks viso vaizdo, kurį mums pasakoja kraštovaizdžiu ir personažų veidais slenkanti kamera.
Turite tai pamatyti patys, todėl kovo 10 d. 18 val. kviečiame į Kupiškio kultūros centro didžiąją salę, kur bus rodoma islandų kino juosta „Prakeikta žemė“. Filmas pelnė ne vieną aukščiausią kritikų įvertinimą įvairiuose prestižiniuose kino festivaliuose.
„Prakeikta žemė“ – tai istorija apie jauną pastorių Luką, XIX a. pab. siunčiamą į tuometinę Danijos koloniją Islandiją statyti naujos bažnyčios. Luko „Bažnyčia“, kaip Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ su jos architektu kupiškėnu Laurynu, yra simbolis kažko daug didesnio ir didingesnio, dėl ko verta susitarti, susivienyti. „Jau nuo pirmųjų žingsnių atšiaurios ir didingos salos paviršiumi Lukas supranta visiškai netinkamas šiai užduočiai. Atsivežęs sudėtingą ankstyvosios fotografijos įrangą, šventikas keliauja po nepažintą žemę fiksuodamas ją ir vietinius gyventojus. Nepatyręs ir juokingai išdidus, Lukas niekuo nepasitiki ir visur mato klastą“, – sakoma filmo anotacijoje. Naujosios kartos islandų kinas tęsia senąsias sagų tradicijas.
Kviečiame aktyviai dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-osios) minėjimo renginiuose. Tai diena, kai niekuomet nesame vieni. Su mumis – Islandija ir jos žmonės.
Vilija MORKŪNAITĖ,
Kupiškio kultūros centro režisierė
Naudota literatūra: Gunnar Karlsson. The History of Iceland. 2000 m., University of Minnesota Press.
