Lyg tyčia, kai privalai važiuoti į Panevėžį susitvarkyti bankinių reikalų, išaušta pilka, tarsi į rūko šydą įsisupusi diena. Save bandau visaip motyvuoti.
Nukulniuoti sparčiu tempu nuo miesto centro iki autobusų stoties bus gera kardiotreniruotė, išbandysiu pusiau nemokamą važiavimą autobusu, pasidairysiu pro autobuso langą, išmatuosiu sniego gylį akimis, ledo storį naujų batų padais.
Gerai, kad mano bankas visai šalia Panevėžio autobusų stoties. Bet paprastai ten nepateksi.
Banko darbuotojoms padedant įvedu paslaugos kodą bilietų terminalo ekrane ir gaunu bilietą su numeriu.
Vėliau pamatau, kad šis kodas buvo atsiųstas žinute į telefoną, kai žiūrėdama pro langą šaudžiau varnas ir to nepastebėjau.
Laukdama, kol priims konsultantė, dairausi aplink. Žmonių nemažai. Beveik nebėra laisvų vietų atsisėsti. Iš kai kurių nugirstų pokalbių suprantu, kad žmonės atvykę iš toliau, ne vietiniai.
Pažįstamų veidų nematau. Turiu būti budri ir neišsiblaškiusi, sekti, kada švieslentės ekrane pasirodys mano bilieto numeris ir konsultanto, pas kurį turėsiu eiti, darbo vietos numeris.
Pagaliau gaunu šią informaciją ir skuodžiu laiptais į antrą aukštą, kur yra nurodytas kabinetas.
Maloni konsultantė nusišypso ir sako, kad šį rytą esu trečias jos klientas iš Kupiškio. Pagalvoju, kažin, kiek jų bus atėjusių iki vakaro ne tik pas šią darbuotoją?
Su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai Kupiškyje buvo šio banko skyrius. Ko gero, tie laikai nebesugrįš. Dabar reikia tik džiaugtis, kad dar gyvas žmogus konsultuoja, pas kurį galima atvažiuoti, ne robotas dirbtalektas. Oi, kaip patinka man šis naujadaras, įvardijantis dirbtinį intelektą!
Parašiukas šen, parašiukas ten. Apsidžiaugiu sužinojusi, kad kitus savo bankinius reikalus galėsiu tvarkyti nuotoliniu būdu. (Visgi esu jau sugadintas šiek tiek robotų žmogus.) Iš kabineto dar lyg garbingiausias svečias esu palydima prie lifto. Po rytinės kardiotreniruotės tai nebloga kompensacija.
Iki autobuso į Kupiškį dar daugiau nei pusantros valandos. Apeinu aplinkines parduotuves. Kai kur pasišneku su pardavėjomis ir apie prekes, ir apie orą, ir apie šį bei tą. Dauguma jų nuobodžiauja be pirkėjų, ypač drabužių pardavėjos.
Stoties kavinukėje išgeriu arbatos, pasižiūriu eksponuojamą grafikos parodėlę stoties salėje. Koks didelis kontrastas prisiminus senosios stoties aplinką! Tik keista, kad buvo labai ilgas kelias iki tų permainų.
Vargdama su mokamo stoties tualeto durimis, kurios įmetus monetas lengvai neatsidarė, mąstau, kad pastatus, interjerus galima pakeisti, moderninti, bet žmogaus sąmonės pokyčiai vyksta kur kas ilgiau ar visai neįvyksta. Prie sunkiai atsidarančių durų prisiminiau skaičiusi, kad tualetus imta rakinti, kai pradėjo dingti ne tik popierius, bet ir santechnikos detalės.
Tai ne pirma mano kelionė į Aukštaitijos sostinę dėl to, kad Kupiškyje nebėra tam tikrų paslaugų. Prieš mėnesį važiavau tvarkyti telefono reikalų į vieno mobiliojo ryšio operatoriaus saloną, kuris nebeturi savo atstovybės Kupiškyje.
Keliavau irgi autobusu. Išlipus autobusų stotyje, toliau reikėjo nusigauti į kitame Panevėžio gale stovintį prekybos centrą, kuriame įsikūręs tas salonas. Ten visuomet kažkas nuveždavo automobiliu. Savarankiškai viešuoju transportu šiame mieste nebuvau važiavusi.
Tiesa, Vilnių skersai išilgai autobusais ir troleibusais esu išmaišiusi. Ten viskas aišku, net ir patys naujausi pokyčiai, kai bilietą gali pirkti banko kortele ar per programėlę.
Šiek tiek juokinga, kad suaugęs žmogus stresuoja susidūręs su tokia situacija. Prisiminusi, kad viena sugebėjau miesto maršrutiniu autobusu nusigauti Briuselyje iki reikiamo objekto, net bilietą iš vairuotojo nusipirkti kažką vokiškai slebizavodama, ėmiausi veiksmų.
Panevėžiečiai pasirodė gana malonūs ir paslaugūs žmonės. Išaiškino, kokiais autobusais pasieksiu savo kelionės tikslą, kad vienkartinį bilietą nusipirksiu taip pat iš vairuotojo. Viena moteris net pasakė, kad ji lips irgi toje stotelėje, kur man reikia.
Taigi tie šiek tiek varginantys ir laiko reikalaujantys priverstiniai pasivažinėjimai, kai vietoje nebegali gauti tam tikrų paslaugų, turi ir savotiško žavesio, teikia naujų patirčių. Tai ir aplinkos pažinimo akimirkos. Žinoma, tik tam reikia nusiteikti.