„Kūrybiškumo genas“
Besniegę, niūrią gruodžio dieną teko stabtelėti Laukminiškiuose prie šio kaimo muziejaus, kuris įkurtas aktorės, režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės, rašytojo, fotomenininko, žurnalisto Petro Babicko, kariškio Kazimiero Babicko ir kariškio bei mokytojo Vytauto Babicko tėvų sodyboje. Ten garsioms Babickų atžaloms skirta nedidelė ekspozicija. Į vidų nepatekau, nes muziejus dirba tik šiltuoju metų laiku. Anksčiau yra buvę diskusijų, ar verta šį muziejų čia išlaikyti, nes eksponatams nelabai saugu ir trobesiui reikia remonto. Nežinia, kas bus nuspręsta, bet gal nereikėtų naikinti. Juk nedaug turime rajone vietų, susijusių su platesniu kultūros kontekstu. Gal stinga tik idėjų, kad ši vieta būtų deramai įprasminta.
Prislėgtą nuotaiką sklaidė tik baltuojančios šio muziejaus langinės ir ornamentuoti viršlangiai. Braidžiojant po sudžiūvusių lapų jūrą buvo sunku įsivaizduoti, kaip šiame užkampyje gimęs ir augęs žmogus galėjo pasiekti Holivudą, tapti Kauno radiofono balsu, savo menine fotografija stebinti visą pasaulį, baigti aukštuosius mokslus.
Gal kaltos tos baltos langinės…
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Motinos galia
Su Laukminiškiais šią giminę dabar sieja tik senoji troba ir šio kaimo kapinės, kuriose 1909 metais palaidotas tėvas, senelis ir prosenelis Jurgis Babickas. Tą dieną pastovėjau ir prie šio kuklaus kapo ūžaujant vėjui.
Autorės nuotraukos
Po J. Babicko mirties našle likusi jo žmona Agota Graičiūnaitė-Babickienė, kilusi iš Pajuodupės kaimo, pasiaukojo vaikams, sugebėjo juos išauklėti gerais žmonėmis ir visus keturis išleisti į mokslus.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė straipsnyje „Garsioji Babickų šeima“, rašytame leidiniui „Lietuvos valsčiai. Kupiškis“ cituoja U. Babickaitę, kuri savo autobiografijoje rašė, kad jos mama buvo labai šviesi asmenybė, gera, gailestinga. Mokėjo skaityti ir rašyti, eiliavo, mokėjo kalbėti rusiškai ir lenkiškai.
Vaizdžiai tariant, motina visoms keturioms savo atžaloms buvo tarsi tas skaidrus langas į platųjį pasaulį, skatino vaikus siekti žinių, tobulėti, įveikti visas negandas, likimo smūgius ir kabintis į gyvenimą.
Unė BABICKAITĖ-GRAIČIŪNIENĖ
Aktorė, režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė gimė 1897 metų balandžio 19 dieną Laukminiškių kaime. Mokėsi Kupiškyje, Panevėžyje. 1915–1918 metais Petrapilyje sėmėsi dainavimo ir vaidybos žinių. Visą mokslo laiką vaidino įvairiuose spektakliuose. 1919 metais su pirmąja Lietuvos misija išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir vaidino įvairiose lietuvių kolonijose. Čia susipažino ir bendravo su žymiais lietuvių inteligentais.
Jai 1923 metais siūlyta vaidinti filmuose ir teatre. 1933 metais vaidino Paryžiaus ir Londono scenose. 1936 metais kartu su vyru Vytautu Andriumi Graičiūnu grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1938–1939 metais – Šaulių sąjungos teatro vadovė. Pokario metais kartu su vyru ištremti į Sibirą, kur vyras lageryje mirė. Unė grįžo į Kauną ir čia gyveno iki mirties. Mirė 1961 metų rugpjūčio 1 dieną, palaidota šalia mamos Palėvenės kapinėse.
Kupiškyje šiai talentingai aktorei atminti dešimt metų rengiamas Unės Babickaitės Lietuvos profesionalių teatrų festivalis.
Vytautas BABICKAS
Kariškis, mokytojas Vytautas Babickas gimė 1899 metų liepos 7/19 dieną Laukminiškiuose. Mirė 1963 metais Kėdainiuose.
Mokėsi Virbališkių pradinėje, 1909–1913 metais Kupiškio dviklasėje mokykloje, nuo 1913 metų Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1915 metų birželį kartu su seminarija evakuotas į Mstislavlį, Mogiliovo guberniją. Seminariją baigė 1918 metų vasarį, dirbo mokesčių inspekcijoje. Buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1919 metais buvo pėstininkų ir artilerijos vadų kursuose. Iki 1920 metų dalyvavo kovose su Denikino kariuomene, vėliau su Machno sukilėliais, buvo sužeistas.
Pasiprašęs 1920 metais į Lietuvą, išsiųstas į Maskvą, lankė aukštuosius karinės maskuotės kursus. 1921 metais demobilizuotas.
1922 metų sausio pabaigoje grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų kovo mėnesį mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę eiliniu kareiviu ir paskirtas į Panevėžio karo komendantūrą. Išlaikęs egzaminus Karo mokykloje, 1923 metais gavo grandinio, vėliau ir leitenanto laipsnį. Tarnavo 4 pėstininkų pulke. 1924 metų gegužę paleistas iš kariuomenės jam pačiam prašant.
1924–1926 metais dirbo Rėklių (Piniavos valsčius), 1926–1930 metais Palėvenės (Noriūnai) pradžios mokyklų vedėju. Paskutiniais savo gyvenimo metais pas jį gyveno motina. Seseriai ir broliams jis buvo pažadėjęs ją pasiimti iš Kupiškio ir gražiai užlaikyti. Tą pažadą ir įvykdė. Motiną rūpestingai globojo iki pat jos mirties 1928 metais.
Vytautas dalyvavo slaptoje Tautinės apsaugos „Geležinis vilkas“ veikloje. Paliko mokytojo darbą valdžiai nepripažinus jo turimo mokslo cenzo. (Nepripažino Rusijoje išduoto mokytojų seminarijos pažymėjimo, kadangi nelaikytas lietuvių kalbos egzaminas.) Iki 1931 metų gegužės buvo Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio rinktinės sporto instruktorius, iki 1932 metų vasario Lietuvos muzikos centro buhalteris Kaune. Nuo tų pačių metų gegužės priimtas į Geležinkelio policiją ir iš karto pasiųstas į Aukštesniąją policijos mokyklą. Ją baigęs 1932 metų gruodį paskirtas į pasienio policiją Utenos baro I eilės rajono viršininku. 1933 metais paskirtas Kretingos baro II eilės viršininku.
1937 metų balandį pasitraukė iš pasienio policijos ir tapo Kaziulių (Leipalingio valsčius) pradžios mokyklos vedėju. Nuo 1939 metų Nelydiškių (Šumsko valsčius) pradžios mokyklos vedėjas. Čia dirbdamas 1941 metais vedė mokytoją Kotryną Buinevičiūtę.
Vokiečių okupacijos metais gyveno ir dirbo Vilniuje. 1943 metais išvyko į Kėdainių apskrities Gegužinės kaimą, žmonos tėviškę, ir ten vertėsi žemdirbyste.
1945–1946 metais, kaip mokantis rusų kalbą, dirbo Kėdainių r. kariniame komisariate, vėliau įvairius darbus. 1951 m. lapkritį areštuotas, apkaltinus antitarybine veikla, ir nuteistas 10 metų pataisos darbų. Kalėjo Archangelsko srityje. 1954 metais grįžo į Lietuvą, gyveno Kėdainiuose su savo šeima.
Kotrynos ir Vytauto Babickų šeimoje augo šeši vaikai: Rimgaudas, Audronis, Unė, Indrė, Gintvydas ir Žygimantas.
Tris vyresniuosius vaikus globojo Unė Babickaitė. Ji neturėjo savo atžalų. Vytauto dukra Unė buvo jos krikšto dukra.
Rimgaudo dukra Raminta tapo operos soliste. Operinio dainavimo studijas pradėjusi Lietuvoje, jas baigė Vokietijoje. Dainuoja Kelno operoje, gastroliuoja įvairiose šalyse.
Unės Babickaitės-Milerienės dukra Katryna studijavo dizainą, dirba muziejuje.
Likimo išbandymai
Su Vytauto Babicko dukra U. Mileriene pasikalbėjome telefonu.
Pirmiausia išgirdau sodrų, žemą, malonų balsą. Paprašyta papasakoti apie save, pašnekovė sakė, kad yra baigusi tuometinę Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija). Studijavo muzikos teoriją. Prieš tai dar baigė tuometinį Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar J. Gruodžio konservatorija).
Po studijų gavo paskyrimą į Kapsuką (dabar Marijampolė). Ten atidirbusi trejus metus grįžo į Kauną. Keturiasdešimt metų, iki pensijos, J. Gruodžio konservatorijoje dėstė muzikos teoriją, rašė šia tema straipsnius, vedė renginius. Penkiolika metų dainavo Jėzuitų bažnyčios chore, Kauno tremtinių chore. Šiuo metu gyvena Vilniuje.
„Mūsų šeimos gyvenimas labai liūdnas. Kai tėvelis pakliuvo į lagerį Sibire, buvo konfiskuotas mūsų turtas. Mama liko su šešiais mažamečiais vaikais grumtis dėl išlikimo. Jai valdžia neleido dirbti mokytojos darbo. Finansiškai buvo labai sunku. Aplinkiniai į mus irgi kreivai žiūrėjo. Mokykloje dažnai išgirsdavau, kad esu liaudies priešo dukra. Sėdėdavau susigūžusi paskutiniame suole. Nesijaučiau visavertė. Vėliau su šiuo jausmu ilgai kovojau“, – pašnekovė prisiminė skaudžią patirtį iš mokyklinių metų Kėdainiuose.
Visgi kaip jai pavyko pasiekti aukštąjį mokslą? Unė sakė, kad labai norėjo mokytis. Studijų metais gyveno pusbadžiu gaudama 20 rublių stipendiją. Kiti jos broliai ir sesuo nebaigė aukštų mokslų. Tiesiog mama neturėjo iš ko jų išleisti į mokslus.
Unė nuo mažens domėjosi muzika, buvo pradėjusi lankyti baleto pamokas, bet jos baigėsi, kai tėvas pateko į lagerį. Kad įgytų geresnius muzikos pradmenis, ją mama leido pasimokyti pas vargonininką. Kalbantis paaiškėjo, kad Unė mokykliniais metais lankė ir krepšinio treniruotes, ir iki šiol išliko didelė šios sporto šakos mėgėja.
„Labai protingas ir linkęs į mokslą buvo mano brolis Audris. Jis turėjo puikią iškalbą, gražiai piešė, daug skaitė, domėjosi fizika. Buvo kūrybinga asmenybė. Gal labiausiai panašus į Babickų giminę. Bet jo gyvenimas susiklostė tragiškai. Vaikas būdamas apsikrėtė tuberkulioze. Plaučiai buvo jo silpnoji vieta. Užaugęs visaip stengėsi grūdintis, vaikščiojo net basas per sniegą. Pašlijus sveikatai buvo paguldytas į ligoninę ir ten mirė nerealizavęs savęs. Šeimos nebuvo sukūręs.
Gabumais pasižymėjo ir brolis Rimgaudas. Tarnavo povandeniniame laive. Ten gavo radiacijos ir vėliau mirė nuo jos sukeltos ligos. Rimgaudo dukra Raminta tapo operos soliste.
Sesuo Indrė dirbo vaikų darželio auklėtoja. Jaunyliai broliai Gintvydas ir Žygimantas įgijo vidurinį išsilavinimą.
Visiems siekti mokslo aukštumų nebuvo sąlygų. Gyvenome didžiulių politinių ir ekonominių permainų laikais. Patyrėme daug vargo ir skausmo. Mes esame daug mažiau pasiekę nei garsieji mūsų giminaičiai, išskyrus dėdės Kazimiero atšaką, kuri gyveno ir gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose visai kitomis sąlygomis. Kiek žinau, ten kūrybinis pradas yra pasireiškęs per papuošalų kūrimą. Tik su tais užjūrio giminaičiais retai susitinkame. Kol buvo gyva pusseserė Gintra, su ja susirašinėjome. Ji labai išsamiai papasakodavo visas naujienas“, – pasakojo Unė.
Ji su meile prisiminė savo tėvus Vytautą ir Kotryną Babickus bei krikšto mamą tetą Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Pasak Unės, mamytė buvo švelni, šeimai pasiaukojusi moteris. Tėvelis grojo akordeonu, sportavo, buvo geras plaukikas, deklamuodavo eiles. Tėvai visiems savo vaikams davė tautiškus vardus, buvo Lietuvos patriotai.
Teta jos atmintyje išliko kaip labai charizmatiška asmenybė, padėjusi jų šeimai išgyventi sunkiais laikais.
„Stiprūs vaikystės įspūdžiai iš tetos neeilinių namų, pilnų knygų, statulėlių. Teta buvo garsiakalbė. Važiuojant kartu su ja autobusu matydavau, kaip žmonės atkreipia dėmesį į ją ne tik dėl garsios šnekos, bet ir dėl stilingos, išsiskiriančios iš minios aprangos. Teta man yra sakiusi, kad Babickai turi ir totorių kraujo. Kai kurie išties buvo ryškių bruožų“, – prisiminė pašnekovė.
Unė Kupiškyje lankėsi vieną kartą, kai Palėvenėje buvo laidojama jos teta. Taip susiklostė darbų, gyvenimo rutinos sūkuryje. Anksti mirus vyrui, teko rūpintis buitimi, dukros išmokslinimu. Kad būtų arčiau jos studijų metais, persikėlė gyventi į Vilnių. Bet, pasak Unės, gyvenimas mėgsta pasišaipyti. Dukra ištekėjusi persikėlė gyventi į Lazdijus. Taigi sostinėje ji liko viena. Žinoma, dukra su šeima ją aplanko. Moteris pasidžiaugė geru žentu skulptoriumi ir anūke bei anūku, kuriems irgi nestinga kūrybiškumo ir polinkio į mokslą.
„Vilniaus iki šiol neprisijaukinau. Iš pradžių galvojau, kad gal viskas bus gerai. Vilnius mano tėvų jaunystės miestas. Mama vis sakydavo, kad kelčiausi čia gyventi. Bet mano širdis Kaune, kur prabėgo didžioji gyvenimo dalis ir gražiausi prisiminimai, kur artimieji, draugai, pažįstami, lietuviška aplinka.
Vilniuje jau labiau girdėti rusiška ir angliška kalba, lietuviškų užrašų beveik nematyti“, – kalbėjo Unė ir pridūrė, kad dabar ją aplinkiniai dažniau vadina Margarita, antruoju jos vardu.
Visgi gyvendama Vilniuje moteris nenuobodžiauja. Domisi vedomis, senovės indų šventaisiais raštais. Tvarko nemažą Babickų dokumentų archyvą, rašo po truputį atsiminimus apie giminaičius ir savo gyvenimą.
„Jaučiu pareigą sutvarkyti tuos dokumentus. Tikiuosi, kad Dievulis leis man tą darbą užbaigti“, – pokalbio pabaigoje sakė Unė ir perdavė kupiškėnams geriausius linkėjimus artėjančių švenčių proga.
Kazimieras BABICKAS
Inžinierius, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Kazimieras Babickas gimė 1901 metų balandžio 24 dieną Laukminiškių kaime. 1912 metais baigė dviklasę Kupiškio mokyklą, 1914–1918 metais gyveno Petrograde. Grįžęs į Lietuvą eksternu išlaikė gimnazijos 8 klasės egzaminus, studijavo Kauno universiteto Teisių fakultete.
1919 metais įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė Karo mokyklą ir Aukštuosius karo technikos kursus Kaune, kur įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę. 1919–1940 metais tarnavo įvairiuose kariuomenės daliniuose, pulkininkas leitenantas (nuo 1934 metų), 1928–1936 metais dėstė Karo mokykloje, 1937–1940 metais – Autorinktinės vadas. Pasitraukęs į atsargą 1940–1941 metais mokytojavo Vilniaus suaugusiųjų gimnazijoje. Išleido šias knygas: „Karo ryšiai ir transmisijos“ (1934), „Karo mokyklos vidaus tvarkos statutas“ (1935). 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Gyveno Čikagoje, turėjo maisto prekių parduotuvę, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Su žmona Marta Pališaityte išaugino dukrą Gintrą ir sūnų Rytą. Mirė 1968 metų spalio 18 dieną, palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Tėvo, dėdžių ir tetos atminimo išsaugojimu rūpinosi Kazio dukra Gintra Narienė. Jai mirus, šį darbą tęsia ir jos vaikai, gyvenantys Amerikoje, ypač Dalia Naris, jos sūnaus Mariaus žmona.
Petras BABICKAS
Rašytojas, žurnalistas, fotografas, radijo diktorius Petras Babickas gimė 1903 metų gegužės 12 dieną Laukminiškių kaime. Mokėsi Virbališkių pradinėje mokykloje, 1914–1918 metais – Šv. Kotrynos gimnazijoje Petrograde, 1918–1919 metais – Kupiškio progimnazijoje, 1919–1920 metais – Kauno „Saulės“ gimnazijoje, 1920–1923 metais – Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje. 1923–1930 metais studijavo literatūrą Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1926–1931 metais dirbo Kauno radiofone, pirmasis jo pranešėjas. Daug keliavo dviračiu po Lietuvą, rinko tautosaką, muziejines vertybes, fotografavo. 1932 metais Kaune surengė pirmą Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą. 1933–1934 metais redagavo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos žurnalą „Foto mėgėjas“. 1937 metais savo fotografijas eksponavo Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje ir pelnė aukso medalį.
1944 metais P. Babickas pasitraukė į Vokietiją, nuvyko į Italiją, ten studijavo meną, rašė į spaudą. 1946 metais išvyko į Braziliją, apsistojo Rio de Žaneire. Parašė ir išleido 20 įvairaus pobūdžio knygų: poezijos rinkinius „Geltona ir juoda“ (1930), „Žmogaus remontas“ (1934), „Toli nuo Tėvynės“ (1945, 1948, 1992), „Svetimoj padangėj“ (1947), publicistikos ir kelionių apybraižų, romanų, knygų vaikams.
1993 metais Laukminiškiuose, Babickų sodyboje, atstatytas gyvenamasis namas, atidengta atminimo lenta Petro ir jo sesers Unės Babickaitės atminimui. Nuo 2002 metų čia veikia Laukminiškių kaimo muziejus.
P. Babicko archyvas 1995 metais iš Brazilijos pargabentas į Lietuvą ir saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.
P. Babickas mirė 1991 metų rugpjūčio 27 dieną Brazilijoje, 2006 metais palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Aušros Jonušytės nuotraukos
Prisiminė perlaidojimą
Kupiškio muziejaus darbuotoja Aušra Jonušytė dalyvavo perlaidojant P. Babicko palaikus. Ji papasakojo, kad kartu su ja atsisveikinti su P. Babicko palaikais važiavo dar keli tuometinio Kupiškio etnografijos muziejaus atstovai. Tai buvusi muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Laukminiškių Babickų muziejaus darbuotoja Janina Puronienė.
„Tą dieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje Kaune atsisveikinti su P. Babicko palaikais atėjo žinomi Kauno visuomenės atstovai, svečiai, kuriems brangus šio žmogaus atminimas. Prie urnos su P. Babicko pelenais susėdo velionio artimieji, giminaičiai.
Per gedulingas šv. Mišias kalbėjęs kunigas Kęstutis Rugevičius pabrėžė P. Babicko nuopelnus Lietuvos radijo istorijai, jo meilę Tėvynei.
Gedulingas automobilių kortežas, lydimas policijos ekipažo, iš bažnyčios kone per visą Kauną, judėjo Petrašiūnų kapinių link. Čia P. Babicko palaikus sutiko dar didesnis žmonių būrys. Ant tautiniais drabužiais apsirengusio jaunuolio rankų nešama urna su garbiojo kraštiečio pelenais plaukė pro abiejose kapinių kelio pusėse išsirikiavusius žmones“, – prisiminė pašnekovė.
Pasak jos, velionio amžinojo poilsio vieta parinkta greta kunigo Ričardo Mikutavičiaus ir poeto Bernardo Brazdžionio kapų.
Kad jo palaikai būtų pergabenti iš Brazilijos, Kauno miesto savivaldybę paskatino grupelė entuziastų iš Kauno televizijos. Buvo sudaryta grupė žmonių, kurie turėjo tuo pasirūpinti.
A. Jonušytei įsiminė P. Babicką pažinojusių žmonių pasakojimai. Antai buvusio prieškario metais Kauno radijo stoties darbuotojo Alfonso Jurskio dukra Snieguolė per laidotuves prisiminė, kad P. Babicką vadino dėde. Ji džiaugėsi, kad įvyko stebuklas, ir velionio palaikai pargabenti į Tėvynę. Jos tėvelis P. Babicką pasamdė dirbti Kauno radijo stotyje ir nuo to laiko judviejų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Petras buvo jos brolio krikštatėvis, kartu jų šeima su juo praleisdavo atostogas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Po karo, jau gyvendami užjūryje, susirašinėjo. Visos mūsų kraštiečio mintys sukosi apie Lietuvą, jos labai ilgėjosi.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė kalbėjo gimtojo P. Babicko krašto žmonių vardu, papasakojo apie Babickų šeimą, Laukminiškių kaimą, skaitė jo eilėraščius, skirtus Lietuvai.
„P. Babicko brolio Vytauto dukra Unė Babickaitė-Milerienė padėkojo žmonėms, padėjusiems dėdei sugrįžti į Tėvynę. Apie tai būdamas gyvas jis nuolat svajojo. Anot jos, kai paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, dėdė nebeturėjo jėgų į ją sugrįžti“, – prisiminė A. Jonušytė.
Šaltiniai
Rengiant tekstą remtasi Kupiškio viešosios bibliotekos interneto svetainės su rubrika „Garsūs kupiškėnai“ pateikta informacija, Vidmanto Jankausko publikacija „Kupiškėnų enciklopedijoje“.
Taip pat remtasi ir Aldonos Ruseckaitės straipsniu „Garsioji Babickų šeima“ leidinyje „Lietuvos valsčiai. Kupiškis“.
(„Versmės“ leidykla. Lietuvos lokaliniai tyrimai ISSN 2029-0799. Interneto svetainės www.llt.lt
Šis tekstas, kurio nuorašas patvirtintas nustatyta tvarka, internete nuolat skelbiamas nuo 2016 12 29)
Daug nuotraukų tekstui pateikė muziejininkė A. Jonušytė.
„Nuotraukas rinkau tada, kai Kupiškio muziejus ir „Versmės“ leidykla rengė monografiją „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“, išleistą 2016 metais. Lankiausi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, peržiūrėjau ir atsirinkau nuotraukas Aldonos Ruseckaitės straipsniui „Garsioji Babickų šeima“. Muziejininkės mielai parodė turimas nuotraukas ir jas naudojau straipsnyje. Kelios nuotraukos ir iš Kupiškio muziejaus skaitmeninio archyvo“, – sakė pateikusi straipsniui nuotraukų muziejininkė Aušra Jonušytė, Kupiškio muziejaus darbuotoja.
Panaudotos ir fotografijos iš Kupiškio muziejaus feisbuko puslapio, kuriame pateikta informacija apie Laukminiškių muziejuje 2019 metų rugpjūčio 1–31 d. eksponuotą nuotraukų parodą apie Babickų giminę.
Parodoje eksponuotos fotografijos iš Kupiškio etnografijos muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir iš Babickų šeimos archyvų.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur