„Kūrybiškumo genas“
Senosios kartos kupiškėnai dar gerai atsimena plataus akiračio geografijos mokytoją Vladą Sasnauską. Iš šios giminės yra ir dailininkė tekstilininkė Joana Sasnauskaitė-Bazarienė, mokslininkai Kęstutis ir Giedrius Sasnauskai, džiazo muzikantai broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai, grafikė Auksė Jančytė-Tomkevičienė, išskirtinai daug medicinos srities darbuotojų, kitų talentingų, atsidavusių savo profesijai žmonių.
Iš kur šie talentai, kaip jie atsiskleidžia iš kartos į kartą, paieškojome ne tik enciklopedijose, bet ir bendraudami su Sasnauskų giminės atstovais.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Buvusi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Zulonaitė yra V. Sasnausko ir J. Sasnauskaitės-Bazarienės dukterėčia, K. Sasnausko pusseserė. Ji papasakojo, ką žino, ką prisimena apie senelius iš mamos pusės ir kitus giminaičius.
Apie senelius ir jų šeimą
Danutė iš mamos pasakojimų žino, kad senelis Kazys Sasnauskas (1891–1949) tarnavo rusų armijoje ir žmoną į Lietuvą atsivežė iš Ukrainos. Dėdė Vladas gimė 1918 metais Čuhujive (Ukraina). Tėvai nebuvo patenkinti senelio parsivežta marčia. Kai visiems vaikams dalijo savo žemę, dėl šios priežasties seneliui paskyrė mažiausią ir prasčiausią žemės sklypą. Kiek jis turėjo brolių ir seserų, nežinoma.
„Mano bobutės vardas buvo Teofilė (1895–1961). Ji buvo lietuvė, bet iš pradžių lietuviškai kalbėjo gana prastai, nes nuo jaunų dienų išvažiavo tarnauti į Ukrainą.
Anuomet, matyt, buvo populiaru taip susirasti darbą. Bobutės neatsimenu. Tais metais, kai gimiau, ji mirė.
Iš pasakojimų žinau, kad bobutė nedirbo, augino vaikus ir tvarkėsi namuose. Senelis dirbo Kupiškio gimnazijoje sargu. Taigi, aš buvau trečia karta, dirbusi šioje mokykloje.
Senelio pareigos buvo paskambinti skambučiu ir pakviesti mokinius į pamokas, prižiūrėti gimnazijos aplinką, žiemą kūrenti krosnis“, – pasakojo pašnekovė.
Danutės seneliai Sasnauskai turėjo penkis vaikus. Keturi užaugo, penkta dukra Steputė (1924–1929) mirė penkerių metų nuo difterijos. Vladas (1918–1981) buvo vyriausias, antras Antanas (1920–1986), tada jos mama Elžbieta Zulonienė (1922–2000).“
„Šis vardas jai labai nepatiko. Tad visi vadino Elze. Mama Danutei yra sakiusi, kad gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja ją vadindavo Elizabet. Jauniausias senelių vaikas Joana (1930–1997). Artimieji ją vadindavo ir Jane, Janyte.
Pašnekovė apgailestavo, kad mamos neišklausinėjo, kur iš pradžių gyveno seneliai. Tik žino, kad jie buvo įsikūrę kažkur Aukštupėnuose ir dabar tikriausiai nebėra to namo. Vėliau seneliai persikraustė į Kupiškį ir apsigyveno Vilniaus gatvėje. Šis namas tebestovi, bet parduotas kitiems žmonėms ir pakeitęs savo išvaizdą, apmūrytas. Nebeliko ir didelio sodo. Ten buvo labai gilus, geras šulinys. Ar jis ir šiuo metu naudojamas, nežinia.
„Buvo toks laikotarpis, kai tuose namuose niekas negyveno. Tai mano mama, kol pati galėjo, už kibirų ir lėkdavo tėviškės vandenio atsinešti iš šulinio. Jai ten buvo šventas vanduo. Kai susirgo, mes turėdavome eiti atnešti jai tėviškės vandenio. Vėliau šis vandens ėjimas baigėsi, kai namus nusipirko svetimi žmonės“, – pasakojo Danutė.
Dėdės Vlado gyvenimo štrichai
Tame name, kol mokėsi, gyveno visi senelių Sasnauskų vaikai.
Vėliau dėdė Vladas įsikūrė taip pat Vilniaus gatvėje savo namuose. Jų sodyba buvo šios gatvės pradžioje. Šiandien ten irgi gyvena kiti žmonės. Iškart po dėdienės mirties jų vaikai namus pardavė, nes nė vienas čia neketino apsigyventi.
„Vaikystės metais dėdė Vladas buvo šiek tiek padūkęs. Mama papasakojo kai kuriuos jo nuotykius. Ji už šį brolį jaunesnė ketveriais metais. Anuomet agurkai buvo gana retas dalykas. Vaikai jų labai norėdavo, bet iš lysvės jų neleisdavo nusiskinti. Kai mama buvo gal penkerių metų, ją Vladas pamokė, kad reikia prie agurkų lysvės ant pilvo atsigulus prišliaužti, kad nepamatytų močiutė, ir nukąsti agurkų galiukus. Jie ataugs. Mama, patikėjusi vyresniu broliu, taip ir padarė. Vėliau abu vaikai už tai gavo pylos.
Kitas labai ryškus prisiminimas apie dėdę Vladą buvo kelionė su juo ir kitais giminaičiais iš dėdės Antano vestuvių, kurios vyko Pyragiuose, netoli ežerėlio.
Iš vestuvių visi į miestą grįžome naktį. Naktis buvo graži, su žvaigždėtu dangumi. Tai per visą kelionę dėdė Vladas mums rodė žvaigždynus. Pirmą kartą mačiau jį tokį kalbų“, – prisiminė Danutė.
Jai teko būti ir dėdės Vlado mokine. Jis mokė geografijos. Buvo labai griežtas ir reiklus mokytojas. Nebuvo nė minties, kad dukterėčia iš jo sulauktų kokių nors nuolaidų.
„Su suolo drauge nebuvome pačios drausmingiausios mokinės. Jei kažkiek per jo pamokas sušurmuliuodavome, tuoj pat išgirsdavome: „Zulonaite, Šablevičiūte, stot!“ Jeigu atsakinėdami bendraklasiai kažko nežinodavo, neparodydavo žemėlapyje, mes turėdavome mokytojui atsakyti. Teisingai atsakiusios, galėjome atsisėsti. Jei nežinojome, tai ir prastovėdavome visą pamoką. Taip gerai išmokome, kas kur yra žemėlapyje, kad retai kada ilgiau tekdavo pastovėti.
Dėdės Vlado pamokos buvo labai įdomios. Bendraklasiai mokėdavo jį užkalbinti, nukreipti kalbą kokia nors aktualia tema. Dėdė mėgo pakalbėti įvairiomis temomis, atsakyti mokiniams į klausimus. Taip kai kada pavykdavo patiems išvengti pamokos atsakinėjimo.
Dėdė Vladas buvo įsirengęs prie mokyklos meteorologinę aikštelę. Toje aikštelėje padirbėti, ją patvarkyti, piktžoles nuravėti reikėdavo prasikaltusiems mokiniams. Man neteko to daryti. Matyt, nebuvau pati blogiausia ar išdykiausia mokinė. Ar jis turėjo geografų būrelį, nepamenu. Gal ir buvo“, – prisiminė savo dėdę mokytoja Danutė.
Pasak jos, gimnazijoje prieš renovaciją buvo likę dėdės Vlado iš gipso prigamintų įvairiausių žemės paviršiaus maketų su kalnais, ugnikalnių krateriais. Anuomet stigo vaizdinių priemonių. Daug ką mokytojai patys turėjo pasidaryti, kad mokiniams įdomiau ir aiškiau būtų dėstomas dalykas.
Danutei mama dar lyg ir sakė, kad dėdė Vladas norėjo būti aktorius, bet tėvai atkalbėjo, kad tai nerimta profesija.
Jis gražiai piešė. Dėdės namuose ant sienos kabėjo paties pieštas vieno kunigaikščio atvaizdas.
Danutė iš pasakojimų žino, kad dėdė Vladas labai mokėjo išspręsti įvairius šeimos, giminaičių konfliktus. Buvo savotiškas taikdarys.
Mokykloje jis paglobodavo jaunus mokytojus, patardavo, padėdavo jiems šalinti pasitaikančius nesklandumus.
Ji pridūrė, kad dėdė Vladas su žmona buvo jos vyresniosios sesers Aldonos krikštatėviai, visada domėjosi, kaip jai sekasi, ja rūpinosi.
Dėdė Vladas į savo kraštotyrinius žygius pasiimdavo a. a. gydytoją Sergejų Matulevičių, kad šis nufotografuotų tai, ko jam reikia. Dėdė pats nefotografavo. Domėjosi senaisiais Kupiškio krašto amatais, papročiais, žymiais žmonėmis. Kraštotyra buvo didelis jo pomėgis.
„Dėdės Vlado žmona Antanina (1919–1988), kurią vadindavome ir Antose, buvo ligoninės laborantė.
Pamenu, kad rimčiau susirgusiems žmonėms kiti patardavo prašyti, kad jų tyrimus atliktų Sasnauskienė. Jos atlikti tyrimai būdavo labai tikslūs. Anuomet tai buvo svarbu, nes nebuvo dabartinių medicinos prietaisų, visus tyrimo parametrus kruopščiai ir kuo tiksliau turėdavo išmatuoti ir apskaičiuoti pats laborantas.
Dėdienė Antosė buvo labai darbšti moteris ir gera šeimininkė. Virdavo visokias šermukšnių, erškėtrožių uogienes. Ji buvo ir komunikabili, o dėdė Vladas, atvirkščiai, mažakalbis, lėtapėdis, trumpai sakant, daug ramesnio temperamento“, – pasakojo Danutė.
Ji prisiminė ir tą dieną, kai sužinojo apie dėdės Vlado mirtį.
„Ta diena buvo kaip tik po mano gimtadienio. Paskambino sesė ir pasakė, kad Sasnauskas mirė. Iškart pagalvojau apie kaimyną kitoje pusėje gatvės, kur gyveno. Perskambinusi sužinojau, kad ne kaimynas, o dėdė mirė. Ėjo iš miesto pirties ir griuvo. Matyt, sustojo širdis. Buvo neseniai išėjęs į pensiją.
Dėdę Vladą, nors jau ir nebedirbo mokykloje, pašarvojo mokyklos pirmo aukšto viename kabinete. Jo palydėti į paskutinę kelionę buvo susirinkę labai daug žmonių. Jis palaidotas Kupiškio miesto senosiose kapinėse“, – prisiminė pašnekovė.
Kepėjas dėdė Antanas
Danutė papasakojo ir apie dėdę Antaną. Jis dirbo duonos kepyklose Panevėžyje, Kupiškyje. Prieš tai darbavosi ir cukrainėje. Sugrįžęs iš Panevėžio gyveno savo tėvų namuose. Po senelių mirties kiti vaikai atsisakė palikimo jo naudai ir dėdei liko namai.
Antanui mirus tuos namus jo duktė pardavė.
„Atsimenu kelis kartus, kai dirbo naktinėje pamainoje, dėdė Antanas mane buvo nusivedęs parodyti, kaip kepa batonus. Dėdė man buvo atidavęs savo bendramokslės storą valgių receptų sąsiuvinį“, – teigė pašnekovė.
Dėdė Antanas turėjo vieną dukterį Birutę. Ji buvo audėja. Ištekėjo, tapo Dubauskiene ir daug metų gyveno Kelmėje. Ten dirbo trikotažo fabrike. Jau senokai yra sugrįžusi į Kupiškį. Iš pradžių gyveno savo senelių namuose, vėliau apsigyveno bute. Iki pensijos dirbo poliklinikoje, chirurgijos kabinete sanitare.
Nuotraukos iš asmeninio Danutės Zulonaitės albumo
Apie save ir kitus artimuosius
Danutė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Liko gimtajame Kupiškyje. Dirbo tuometiniame rajono Švietimo skyriuje sekretore, Kupiškio viešosios bibliotekos skaitykloje. Vėliau pakviesta dirbti į vakarinę mokyklą, o nuo 1989 metų iki 2023 metų buvo Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoja lituanistė. Dabar jau išėjusi į pensiją.
Danutės mama baigė medicinos mokyklą ir keturiasdešimt penkerius metus dirbo Kupiškio ligoninėje. Darbavosi ir būdama pensininkė. Iš darbo, pasak Danutės, išėjo tada, kai pastatė naują ligoninę.
Sasnauskų giminėje buvo ir yra daugiau žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su medicina.
„Mano vyresnioji sesuo Aldona baigė Kauno medicinos mokykloje akušeriją. Kauno klinikose dirbo neišnešiotų naujagimių skyriuje. Medicinos mokyklą ji baigė raudonu diplomu ir stodama į mediciną Vilniaus universitete turėjo teisę laikyti tik vieną egzaminą. Išlaikė, įstojo, bet studijų, deja, nepradėjo dėl to, kad susirgo.
Gydytoja tapo pusseserė Aurelija, dėdės Vlado dukra. Pusbrolio Kęstučio, Vlado sūnaus, dukra Lina yra baigusi pediatrijos studijas. Dabar dirba lyg farmacijos srityje“, – pasakojo pašnekovė.
Danutės sesuo Vitalija baigė kultūros mokyklą. Šiek tiek dirbo bibliotekoje, rajono Kultūros skyriuje inspektore, taip pat šiek tiek teko padirbėti ir naujuose Kupiškio kultūros namuose. Tik jai buvo skirta gyventi neilgai. Nebėra ir sesers Aldonos, kuri mirė po ilgos ir sunkios ligos.
Vitalijos dukra Auksė pasirinko dailės studijas. Tapo grafike. Sūnus Artūras baigė Vilniaus universitete istorijos ir Mykolo Romerio universitete viešojo administravimo studijas.
Danutės pusbrolis, Vlado sūnus, Kęstutis biochemikas mokslininkas. Jo sūnus Giedrius irgi pasuko tėvo pėdomis.
Danutė prisiminė, kad jis atvažiuodavo pas savo senelį Vladą į Kupiškį. Buvo įdomus, nuo mažens į mokslus linkęs vaikas.
„Įstrigo vienas gana juokingas epizodas. Senelis Giedriuką vesdavosi prie piliakalnio ir kitur į gamtą pasivaikščioti. Kartą teko matyti, kaip jiedu eina piliakalnio link. Anūkas eidamas skaito enciklopediją, o senelis žiūri, kad anūkas nepargriūtų“, – kalbėjo pašnekovė.
Tekstilininkė Joana ir jos šeima
Danutė papasakojo ir apie tetą dailininkę tekstilininkę Joaną Bazarienę. Ji turėjo du vaikus, sūnų Saulių (1960–2006) ir dukrą Nomedą.
Saulius baigė Vilniaus konservatoriją. Atrodo, kad buvo pianistas. Restauruodavo senovinius pianinus. Buvo labai geras restauratorius.
Nomeda irgi baigė Vilniaus konservatoriją. Groja altu Kauno muzikiniame teatre.
Saulius netikėtai mirė jaunas. Trys jo sūnūs Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai yra žinomi džiazo muzikantai. Sauliaus žmona Aušra Mozūraitytė irgi muzikantė.
„Pamenu, kad teta Joana kasmet visada atvažiuodavo į Kupiškį per Vėlines ir šiaip dažnokai čia lankydavosi. Kol buvo neparduoti tėvų namai, čia ji ir nakvodavo. Ateidavome su teta pabendrauti. Kupiškyje eksponuotos ir jos darbų parodos.
Įstrigo viena įdomi tetos Joanos darbų paroda, kurioje ji eksponavo visokias iš lino padarytas figūrėles, žmogelius. Dabar gailiuosi, kad tetos nepaklausiau, kaip darė šiuos dalykus, nepaprašiau, kad pamokytų ir mane. Tetos Joanos klasės auklėtoja buvo mokytoja Aldona Zinkevičienė. Atvažiavusi į Kupiškį teta visuomet skubėdavo susitikti su auklėtoja, aplankydavo ją namuose. Jų ryšys buvo labai glaudus. Abi ilgai kalbėdavosi. Dažnai iš viešnagės pas Zinkevičienę ji namo sugrįždavo tik paryčiais“, – pasakojo Danutė.
Ji prisiminė, kad teta Joana labai laukė savo septyniasdešimtmečio. Vis sakydavo: „Padarysim didelį koncertą, visi anūkai pakoncertuos.“ Nesulaukė, nors iki šio jubiliejaus buvo likę nebedaug laiko.
Teta Joana padovanojo mokyklai vieną savo darbą, austinį kilimą. Ji kilimus ne tik ausdavo, bet ir rišdavo, tuos ryškesnius. Danutė yra buvusi pas tetą ir mačiusi, kaip dirba.
Ji apgailestavo, kad prieš mokyklos renovacijos darbus nepasirūpino tuo kilimu, ir jis kažkur pradingo. Tiesiog nepagalvojo, kad taip gali nutikti.
„Gaila. Daug metų mokykloje kabėjo tas kilimas. Kandžių nebuvo sukapotas. Gal tik vienas kitas siūlelis ištrauktas. Ne visi vertina tokius darbus. Ko gero, šis kilimas nebeatsiras“, – svarstė pašnekovė.
Pasidomėjus, kas buvo tetos Joanos vyras, Danutė atsakė, kad Kazimieras Bazaras (1920–1995) dirbo Kauno dailės kombinato kažkurio skyriaus viršininku. Kokią turėjo specialybę, ji nežinojo. Tik prisiminė, kad visi jį vadindavo ponu Kazimieru. Jis buvo aristokratiškos išvaizdos ir manierų.
Giminių ryšiai
Danutės giminė kelinti metai susiburia rugpjūčio pabaigoje. Aplanko artimųjų kapus, pasivaikšto po miestą, pasikalba, papietauja kavinukėje. Šių giminės susibūrimų iniciatorė yra klaipėdietė pusseserė Aurelija, dėdės Vlado dukra.
„Pusbrolis Kęstutis sudarė giminės genealoginį medį. Jų šaknys atsektos gal nuo 1700 metų. Archyvuose rasta ir kitokių įdomių duomenų, pvz., kad Kupiškio bažnyčioje yra mūsų giminaitės (užrašyta Sasnauskoičios) funduotas akmeninis indas šventam vandeniui.
Tik įėjus pro centrinius Kupiškio senųjų kapinių vartus, dešinėje pusėje stovi akmeninis-metalinis kryžius. Mano mama yra pasakojusi, kad kai mokėsi gimnazijoje, kapelionas nusivesdavo klasę į kapines. Einant pro tą kryžių kapelionas sakydavo: „Žiūrėk, Sasnauskaite, čia tavo giminės kryžius.“ Tai mes vis žvakutę uždegame prie to kryžiaus. Ant kryžiaus parašyta, kad Sasnausko, bet aš nežinau, ar čia mūsų giminės šis kryžius“, – pateikė įdomių detalių iš giminės istorijos pašnekovė.
Enciklopedinės žinios apie Sasnauskus
Apie Vladą, Kęstutį ir Joaną Sasnauskus rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, „Kupiškėnų enciklopedijoje“, duomenų pateikta ir Kupiškio viešosios bibliotekos interneto puslapyje su Kraštotyros ir žydų kultūros pažinimo skyriaus žymių kupiškėnų rubrika.
Mokytojas, kraštotyrininkas Vladas Sasnauskas gimė 1918 m. birželio 29 d. Čuhujive (Ukraina). 1919 m. šeima grįžo į tėvų namus Aukštupėnuose.
Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, Biržų, Panevėžio gimnazijose. Nuo 1937 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, bet jo nebaigė. 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo geografijos ir astronomijos mokytojo specialybę. Nuo 1944 m. Kupiškio vidurinės mokyklos geografijos ir astronomijos mokytojas. Surinko daug vertingos kraštotyrinės medžiagos apie Kupiškį ir jo praeitį, rašė mokyklos istoriją. Parengė šiuos kraštotyros darbus: „Mirabelio piliakalnis ir Kuosėnų senkapis“ (1959–1977), „Varležeris“ (1964), „Kupiškio V. Rekašiaus vidurinės mokyklos istorija“ (1965), „Kupiškio miesto istorija“ (1965), „Kupiškio piliakalnis“ (1975), „Kupa“ (1975), „Senovės kupiškėnų vestuvės“ (1976), „Kupiškėnų žodynas. 1007 žodžiai“ (1977), „Kupiškio smulkaus kredito bankas“ (1979), „Kupiškio miesto amatai, prekyba ir kai kurie kiti verslai XX amžiaus pirmoje pusėje“ (1979), „Prof. Povilas Matulionis – žymus kupiškėnas miškininkas“ (1979), „Knygnešys Burokas Kazys“ (1979), „Orai Kupiškyje 1960–1979 metais“ (1980), „Kleofas Kuzminas (Kozmianas) – žymus kupiškėnų švietėjas ir auklėtojas“ (1981) ir kt. Jo parengti straipsniai spausdinti monografijoje „Kupiškio kraštas“ (1997), rajono laikraštyje. V. Sasnausko darbai saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, Kupiškio etnografijos ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos muziejuose, Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Mirė 1981 m. balandžio 18 d., palaidotas Kupiškio senosiose kapinėse.
Kęstutis Sasnauskas
Chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, akademikas K. Sasnauskas gimė 1947 m. vasario 19 d. Kupiškyje. Jo tėvas Vladas Sasnauskas buvo geografijos ir astronomijos mokytojas, aistringas kraštotyrininkas, mama Antanina 40 metų dirbo medicinos sesele ligoninėje. Kupiškio vidurinę mokyklą baigė 1965 m. ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti biochemijos. Nuo antro kurso pradėjo dirbti mokslinį darbą Biochemijos instituto molekulinės genetikos laboratorijoje. Po studijų, grįžęs iš armijos, dirbo toje pačioje laboratorijoje, apsigynė disertaciją. 1979 m. pakviestas dirbti į Taikomosios enzimologijos instituto Genų inžinerijos laboratoriją, 1985 m. tapo jos vadovu. 1990 m. ši įstaiga pervardyta Biotechnologijos institutu, K. Sasnauskas 2007–2017 m. buvo šio instituto direktorius.
Nuo 1994 dėstė Vilniaus universitete, parengė mokymo priemonių studentams.
Vilniaus universiteto Senato narys; profesorius (2005), profesorius emeritas (nuo 2019). Stažavo Prancūzijoje (1993), Londone (1999), skaitė paskaitas Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Latvijoje, Korėjoje ir kitose šalyse.
Mokslinių tyrimų sritis – molekulinė biologija, genų inžinerija, virusologija. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, 13 tarptautinių patentų.
Už darbų ciklą „Virusų baltymų sintezė mielėse ir jų panaudojimas vakcinoms ir diagnostikai“ profesorius kartu su kolegomis 2003 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija.
Joana Bazarienė
Apie J. Sasnauskaitės-Bazarienės gyvenimą ir veiklą rašoma ne tik anksčiau nurodytose enciklopedijose, Kupiškio viešosios bibliotekos interneto puslapyje. Išsamų straipsnį apie dailininkę parengė ir istorikė, muziejininkė Violeta Aleknienė almanachui „Kupiškis“.
Dailininkė, tekstilininkė Joana Sasnauskaitė-Bazarienė gimė 1930 m. balandžio 1 d. Aukštupėnuose. 1937–1941 m. mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje, 1941–1948 m. – gimnazijoje. 1954 m. baigė Dailės institutą ir dirbo Kauno dailės kombinate dailininke tekstilininke. J. Bazarienė parodose dalyvavo nuo 1955 m. Darbai eksponuoti Lietuvos ir užsienio parodose: Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų. Jos gobelenų turi įsigiję daugelis muziejų. Pirmą kilimą „Lietuvaitės“ dovanojo Kupiškio etnografijos muziejui, kitą – savajai mokyklai. Miesto kultūros namuose – jos dovanotas „Varpas“. Iš paskutinių darbų paminėtini „Lyg feniksas prisikelsiu aš“ (1990), „Prieš audrą“ (1992). Mirė 1997 m. spalio 10 d. Kaune.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur