Budrionių kaimas Subačiaus seniūnijoje, vienas iš tų, kuriam šimtmečiai nepašykštėjo sunkių išbandymų ir neleido sutvirtėti, išaugti į didesnę gyvenvietę ar miestelį. Nutolęs 5km nuo Subačiaus į šiaurės vakarus, pietryčiuose atsirėmęs į Subačiaus mišką, iš vakarų pusės atskirtas Viešintos upelės. Gretimi kaimai – Čečelių, Užusienio (Dundiškio), Butrimų.
Ada DVARIONAITĖ
Įvertinus kelių pastarųjų šimtmečių kaimo gyventojų statistiką, gausiausiai Budrionyse gyventa prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m. buvo 87 žmonės, vėliau vis mažėjo. 2001 m. surašymo duomenimis belikę 13 gyventojų, o 2011 m. surašymo skaičiai dar menkesni, tik 9 gyventojai. Subačiaus seniūnijos duomenimis, dabar Budrionyse belikusios 4 ar 5 sodybos, kelios iš jų nuolatinai negyvenamos, savininkai miestiečiai čia atvyksta tik vasaroti ar savaitgaliais. Registruoti yra trys gyventojai dviejose sodybose.
Prie miško – ramus Felicijos buvimas
Subačiaus seniūnas Vidmantas Paliulis, sumanius pasižvalgyti Budrionių kaime, vaizdžiai nupiešė maršrutą: „Pervažiavus Subačiuje geležinkelį, reikia pasukti į dešinę, į Čečelius. Žvyrkeliais vis tiesiai, už Budrionių miško tuoj pat kairėn, iki gražiai sutvarkytos senos sodybos, geltonai nudažyto namo. Ten Felė Ramanauskienė gyvena, surasit…“.
Vasaros peizažai čia išlikę dar lietuviškai kaimiški, su nedideliais laukeliais, pievomis tarp krūmų juostų, neperžvelgiamais brandžiais miškais. Gal čia melioracija nebuvo tokia nuožmi, kaip kituose Lietuvos kraštuose? Kur ten, netrukus paneigs kalbi pašnekovė, sovietinė melioracija ir čia nukėlė nemažai sodybų, bet žemė čia nederlinga, žvyringa, netraukia greitos naudos ieškotojų, todėl išliko tokie laukai ir gyvena kantriausieji.
Į kiemą įsukus aiškiai matyti rūpestingos šeimininkų rankos: visi pastatai, ir ūkiniai, ir gyvenamasis, tvarkingi, nudažyti, išlaikyti etnografiniai akcentai. Pievelės ir vejos nušienautos, spalvingi gėlynai vešlūs. Priešais gryčios langus stovi paminklinis kryžius, gėlėmis apsodintas. Daržai švarūs, nuravėti, šiltnamyje daržo žaluma, užmezgusi vaisius, veržiasi pro duris ir link stogo… Kiemo erdvės plačios, visai šalia siūruojantis galingas miškas pritilęs, galima tik įsivaizduoti, kokią jėgą jis įgauna kilus vėtrai, užgriuvus audrai… Dabar smagu ir gera čia pabūti. O jeigu reikėtų gyventi kasdienį gyvenimą?
Šviesaus veido, ramaus žvilgsnio šios sodybos šeimininkė Felicija pasakoja apie savo kasdienybę:
„Esu viena. Šuniuką turėjau, pavasarį numirė. Katytės netekau rudenį. Nebenoriu naujų. Anie mane mylėjo, saugojo, sekiojo. Kas juos prižiūrėtų, jeigu ligoninėn atsigulčiau. Ilgai buvom dviese su vyru, ramiau buvo. Mirė prieš trejus metus. Man 77-eri, sunkiai vaikštau. Gerai, kad dukra parūpino vaikštynių, turiu ir neįgaliojo vežimėlį, jeigu prireiks“.
Taigi daržus ravi, laisto gėles, šluoja ji pati, pasiremdama vaikštynėmis. Tvarką sodyboje palaikyti ir rimčiau ūkiškai darbuotis padeda dukra Lina, gyvenanti Trakiškyje, Panevėžio rajone. Sūnus Virginijus iš Anglijos, kur Oksforde gyvena jau 11 metų, negali dažnai lankyti, tik kas kelerius metus atvažiuoja. Taip yra ir mano pašnekovė nemano, kad reikėtų dėl tokio gyvenimo skųstis, guostis. Ji čia vienintelė kaimo senbuvė, kas išsivažinėjo, kas išmirė. Atvažiuoja jos sodybon panevėžiečiai, jie čia laiko bites, tądien kaip tik suko medų mažame namelyje.
Pamačiusi pašaliečius kieme, suskubo moteris teirautis, kokiu reikalu, o sužinoję, apsidžiaugė: „Pamatytumėt, kokie jos rankdarbiai, kokie siuvinėjimai, neįtikėtino grožio. Nuostabus moters talentas“.
Vidun įėjus visa gerai matyti – ir tvarka, ir švara, ir nertos staltiesės, takeliai, išsiuvinėti kryželiu, pagalvėlės, užtiesalai. Paskutinysis darbelis skirtas vyro mirties metinėms, našlė siuvinėja eiles, ornamentus, įkomponuos ten velionio vyro nuotrauką. Kai sūnus atvažiuos, paprašys, kad įrėmintų paveikslan. Bus pagarbos ir prisiminimo ženklas.
Nerti, megzti, siuvinėti Felicijai visada patiko, tik jaunystėje ir brandžiame amžiuje, kol augino dukrą ir sūnų, tam nebuvo laiko. Reikėjo ūkiškai gyventi, gyvulius laikyti, kad prisidurtų prie kolūkinės vyro algos. O dar ankstesnis gyvenimas buvo tikra vargų virtinė.
„Gimiau 1941m. šituose namuose. Ne mūsų giminės jie pastatyti, čia anksčiau gyveno Zaleckai. Nuseno, nesukūrę savo šeimų, mano tėveliai, kai susituokė, atėjo čia jų karšinti, už tai paliko jiems sodybą“, – pasakojo senbuvė budrionietė.
Vėliau pristojo bėdos, kai Felei buvo 10 metų, mirė tėtis, dar po 3 metų mirė mama. Pajuodžių vaikai, ji ir du jaunesni broliukai, liko našlaičiai. Verkdavo vakarais prie stalo susėdę, kol užmigdavo. Išgyventi padėjo geri žmonės, atsikėlę čia po gaisro. Ji, 14-metė, pradėjo melžti kolūkio karves, dirbti teko sunkiai, o uždarbio beveik jokio, kolūkis buvo prastas. Kelerius metus darbavosi kolūkyje Panevėžio rajone, ten susidraugavo su būsimu vyru. Darbštus buvo, sodybą pertvarkė, tvartus pastatė, traktorininku dirbo. Pakrypus kalbai apie šeimos gyvenimą, pašnekovė sako, visko buvus, bet užaugino du vaikus, sulaukė kartu senatvės. Turi 3 anūkus, 1 proanūkį Aleksiuką, gimusį tą pačią dieną, kai mirė vyras. Tokia štai giminės kaita.
Iš savo jaunystės metų kaime prisimena buvus kelias Valų sodybas, gyveno daug Budrių, nuo jų ir kaimo pavadinimas kilęs. Pasakojo žmonės buvus prieš karą stiprų Valės Graičiūnienės ūkį, ji ir Felicijos bermavonės mama buvusi. Visai kaimynystėje gyveno Karužos, našlei Alfonsai pasimirus, dabar vasaroti čia atvyksta jos dukra iš Vilniaus, kiti giminaičiai. Už jų sodybos tolėliau gyvena Emilija Janutienė, neseniai namo grįžo jos sūnus, užsienin buvo išvykęs uždarbiauti.
Gimtinėn parginė sveikatos bėdos
Iš F. Ramanauskienės sodybos pėstute per pievas iki Karužų namų visai netoli. Matyti, kad kiemas, namas, ūkiniai pastatai, meniškai gražiai išdailinta pavėsinė dažnai lankomi žmonių, sausra netgi gėlynų neįveikė numarinti. Pasigrožėjus po medžio drožiniais nudailintą kiemą, takas nuveda iki Janutienės namų.
Pačios šeimininkės surasti nepavyko, buvo išvykusi Panevėžin pagloboti anūko. Pasikalbėjom su sūnumi Robertu, prieš kelias savaites sugrįžusiu iš Vokietijos.
24 metų vaikinas atviras: nėra kas veikti gimtinėje, tuo labiau kaime. Mama daug metų dirbo „Ekrano“ gamykloje, atėjus bedarbystei atsikraustė čia, į savo tėviškės sodybą. Kol tėtis buvo gyvas, sutvarkė seną namą, dabar jau vėl reikia remonto, stogas kiauras. „Nėra čia darbų. Iki išvažiuodamas į Vokietiją, darbavausi miške. Gaudavau 300 eurų atlyginimą. Argi iš to pragyvensi?“ Susidarius grupei darbininkų Panevėžio regione, prieš gerą pusmetį išvažiavo į Vokietiją dirbti statybose.
„Visi buvom apgyvendinti gražiame name, su dušais, tvarkingai, bet dirbti tekdavo po 10–12 valandų. Į darbą vežiodavo 200 km. Buvom komandiruoti į Čekiją. Darbas sunkus fiziškai, neatlaikė sveikata, pradėjo skaudėti nugara, stuburas nusilpo. Sugrįžau namo, kiti atliko ten. Galvoju, pasigydysiu, ir vėl reikės gal ten patraukti“, – pasakojo Robertas.
Tik pasigydyti jam greitai vargu ar pavyks. Laukti pas gydytojus teks beveik mėnesį, užsiregistravo, laukia su viltimi, kad pagelbės.
Vaikystės žvilgsniu
Senų medžių ištuštėjusiose sodybose nepakalbinsi. Toli ant kalno matyti namai, ten kadaise gyvenusi Smetonos laikų ūkininkė Graičiūnienė. Dabar atvyksta vasarotojai, yra kiti savininkai. Užsukam dar į Čečelių kaimą, pas vasaroti gimtinėn kasmet iš Vilniaus parvažiuojantį žurnalistą Antaną Kubilių.
Sutinkam kieme draugijoje besišnekučiuojantį. Kalbasi ir su mumis, nelauktais užklydėliais. Sako, apie savo gimtinės, apie Budrionių kaimo žmones žinąs daug istorijų, ir paties pamatytų, išgyventų, ir kitų papasakotų, reikėtų ne valandų, o dienų pokalbiams.
Tik ne visi prisiminimai, jo teigimu, tinka šiandienos politiniam kontekstui, apie sudėtingus laikus neįmanoma kalbėti paprastai, reikėtų kalbėti sąžiningai, o tam reikia drąsos. Po tokios mįslingos užuominos kalbėjomės fragmentiškai, įsiminiau prisiminimų nuotrupas.
Ados Dvarionaitės nuotraukos
Žmonės pasakoję, kad smetoniška Budrionių kaimo ūkininkė Graičiūnienė buvo išvažiavusi į Ameriką, ten kažkur gamykloje užsidirbo pinigų. Ir grįžusi ant kalno pasistatė gražius namus, didžiulius tvartus. Užėjus sovietų tvarkai, pradėjus kurti kolūkius, ten suvarydavo karves, telyčias, reikėdavo eiti pašerti, pamelžti.
Budrioniškis Jurgis Karuža turėjęs auksines rankas, mokėjo bet ką suremontuoti, pataisyti, pačiam yra tekę prašyti pakrapštyti sugedusį automobilį. Po nakties viskas buvo sutvarkyta. Geras pasakotojas buvo, iškalbus, tik klausykis. Vedė Budrytę iš Budrionių, pats vaikiokas būdamas, girdėjo, kaip būsimas jaunikis kalbėjo apie piršlybas.
Šių gretimų kaimų žmonės buvę labai draugiški, darydavo vakarojimus didesnėse gryčiose, padėdavo vieni kitiems ir darbuose, ir varguose. Net ir tada, kai siautė stribai, kai ateidavo vyrai iš miško. Buvo vienas budrioniškis, turėjo gerą liežuvį, patraukdavo per dantį ir naujos valdžios mylėtojus, ir kitus, jų priešininkus. Nesuprato savi vyrai jo humoro, nušovė žmoną. Eidavo našlys po tos tragedijos nakvoti pas svetimus, kad gyvas išliktų. Ir tokių kvailų, beprasmių netekčių, šeimų tragedijų buvo ne viena, kaimui visada buvo nelengva gyventi, išlaukti, išbūti iki geresnių dienų.
O koks kaimas bus po pusšimčio ar šimto metų, ar kas nors taip keliaus, žvalgysis ir kalbins gyvenančius ten?.. Įdomu būtų bent akies krašteliu žvilgterti į ateitį.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Budrionis pateikiama gana išsamių žinių.
Pirmąsyk kaimas Budrany minimas 1662 m. Subačiaus bažnyčios turto inventoriuje. Tuomet kaime buvo 6 valdiniai, kurie kas savaitę už turimo pusę valako ėjo po 2 dienas lažą ir po vieną sargybon. 1672 m. tebebuvo 6 dūmai: Vaičiaus Budrionio, Jurgio Pekučio, Stanislovo Valėno, Jurgio Vasiūno, Stanislovo Bajorino, Lauryno Valėno.
1678 m. Budrionyse jau minimi 7 dūmai. Tada už kiekvieną 0,5 valako valstiečiai mokėjo po kapą lietuviškų grašių, nuo Visų Šventųjų iki šv. Jurgio ėjo lažą po 2 dienas per savaitę, o nuo šv. Jurgio iki Visų Šventųjų – po 3 dienas. Po vieną žmogų nuo dūmo turėjo paeiliui eiti sargybą, o kartą per metus vykti su pastote į Vilnių, Kauną ar Rygą.
Kaimas stipriai nukentėjo per 1709–1710 m. marą, 1714 m.jame bebuvo likusios 3 sodybos. 1775 m. nurodomi 4 valstiečiai (3 iš jų Budriai), tik 5 valakai žemės. Prievoles valstiečiai turėjo panašias, tik dar minima, kad nuo kiekvienos sodybos priklausė po 12 pavarymų per metus, o mokant činšą, būtina duoti 2 vištas arba žąsis ir 20 kiaušinių.
1784 m. Subačiaus klebonijos inventoriuje nurodoma kaime buvus 7 valstiečių dūmus (Jurgio Tekučio I, Martyno Chmielio, Stanislovo Valėno, Jurgio Vasiūno, Petro Budrionio, Vaitiekaus Budrionio, Jurgio Tekučio II) ir 5,25 valako žemės. Kaimas ribojosi su Aščegaliais, Dundiškiu, Butrimais, Čečeliais, Subačiaus seniūnijos mišku. 1820 m. čia buvo 5 dūmai ir 24 gyventojai. Minimos Jurgio Tekučio, Martyno Chmielio, Stanislovo Valėno, Jurgio Vasiūno, Petro Budrionio, Vaitiekaus Budrionio sodybos. Valdyta po pusė valako, mokėta po 7 auksinus ir 15 skatikų činšo. Kaime dar buvo 2,5 valako priimtinės žemės. Minėti 6 valstiečiai laikė 9 arklius, 12 jaučių, 16 karvių, 15 kiaulių. 1824m. buvo 5 sodybos su 5 valakais ariamos, pievų, ganyklų ir krūmų žemės. Nusavinus bažnytines žemes, kaimas atiteko Subačiaus valstybiniam dvarui. 1852 m. Budrionyse buvo 7 dūmai ir 55 gyventojai, o 1856 m. jau sumažėjo iki 4 dūmų (Tomo Valos, Dominyko Budrio, Simono Valos, Prano Budrio), buvo 44 gyventojai. Kaimas turėjo 83,2 dešimtines dirbamos žemės, 6 dešimtines ganyklų. Valstiečiai laikė 11 arklių, 6 jaučius, 10 karvių, 22 avis ir ožkas, 8 kiaules. Mokestis už žemę siekė 57 rublius ir 66 kapeikas.
1861–1915 m. kaimas priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiaus Bogojevlenskojės seniūnijai. Iš 1869 m. sudaryto liustracinio plano matyti, kad tada kaimas turėjo 121,3 dešimtines žemės. Pirmieji liustraciniai valstiečiai buvo Tomas Vala, Antanas Linkevičius, Jonas Budrys, Jonas Vala, Pranas ir Mykolas Budriai. Jie visi gavo po maždaug 22 dešimtines žemės. 1903 m. čia gyveno 70 žmonių, 1914 m. – 87 gyventojai. 1914 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Tuomet čia buvo 7 ūkininkai ir 2 mažažemiai.Kaimas ribojosi su Šleimiškio užusieniu, Raguvos girininkijos mišku, Dundiškiu, Surdegio vienuolyno žeme, Tiltagaliais, Butrimais. Kaimo šiaurinėje dalyje buvo apie 15 dešimtinių pelkė. 1915 m. kaimą išskirstė matininkas Sabaliauskas. Išmatavus rasta 124,8 dešimtinių žemės (5,9 sodybų, 62,5 dirbamosios, 54,6 kitos). Ji išdalyta 10 savininkų: Dominykui Budriui, Kaziui Budriui, Jonui ir Antanui Budriams, Juozui Valui, Jonui Valui, Juozui Linkevičiui, Mykolui Linkevičiui, Pranciškai Linkevičienei. Daugiausia žemės teko M. Linkevičiui (33 dešimtinės) ir J. ir A. Budriams (29,6 deš.). Kilus karui, išskirstymo bylos nespėta patvirtinti, 1925 m. projektą patikslino matininkas Antanas Kubilius.
1919–1946 m. kaimas priklausė Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Paviešinčių seniūnijai. 1923 m. čia buvo 10 sodybų ir 47 gyventojai. Mykolas Linkevičius 1925 m. savo žemę pardavė Povilui Graičiūnui iš Buivėnų kaimo. 1942 m. Budrionyse buvo 11 ūkių – Juozo Morkūno, Antano Budrio, Kazio Budrio, Jono Budrio, Valės Graičiūnienės, Petro Barono, Jono Jankausko, Antano Kirdos, Igno Valos, Petro Budrio, Justinos Karužienės. Iš viso buvo 51 gyventojas. 1959 m. kaime gyveno 13 šeimų: Filomenos Pajuodytės, Alfonsos Karužienės, Povilo Šimonio, Alekso Valos, Adelės Kubilienės, Jono Matekonio, Onos Jankauskienės, Kostės Kirdienės, Algio Morkūno, Jonos Budrio, Kazio Budrio, Petro Barono, Marijonos Budrienės. Buvo 43 gyventojai. Kaimas priklausė „Šviesos“ kolūkiui. Šis kaimas – literatūrologo Leono Budrio gimtinė.
1935 m. šioje vietovėje užrašyti dirbamų žemių vietovardžiai Graužynė, Grubos, Juriškis, Užuvalkis, taip pat Lankos, Valkos pievų, Paklaidynės ir Piktobalos balų pavadinimai.
Iš kraštotyros entuziasto Vidmanto Jankausko archyvuose surankiotų istorinių duomenų, gyvai fotografijose užfiksuotų kaimo vaizdų matyti, kaip glaudžiai kadaise buvo susijęs žmogus su aplinka, gamta, jos savitumais ir išskirtinumais.
