2024/11/16

 

KĄ MENA MALŪNŲ AKMENYS

Nochemo Šmidto malūno darbininkai su šeimomis. Apie 1938–1939 metus. Nuotrauka iš Jadvygos Rasiulytės-Piligrimienės albumo

Istoriniai šaltiniai byloja, kad XIX a. pr. Kupiškyje būta net septynių vėjo malūnų. Iki šių dienų išliko tik trys akmeniniai vėjo malūnai, statyti XIX a. pab.–XX a. pr. Jie yra išskirtinė Kupiškio kraštovaizdžio dalis. Vertingi kaip architektūros ir technikos paminklai.

Istoriniuose šaltiniuose minimas ir buvęs Kupiškio vandens malūnas ant Lėvens upės kranto. Deja, kur jis stovėjo, tiksliai nežinoma. Viena spėjamų vietų – prie dabartinio Zuntės tilto.

Išlikusių malūnų istorija, atskleidžianti jų vaidmenį Kupiškio krašto ekonomikai ir net politinės santvarkos raidai, labai įdomi. Be to, atrodo, kad ši istorija tęsis toliau ir klestėjusi malūnų kultūra nenugarmės į negrįžtamą praeitį.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Seniausias, menantis žydų paveldą

Dabartinėje Kupiškio S. Dariaus ir S. Girėno g. stovintis akmens mūro, kepurinis, 4 aukštų, į viršų siaurėjančios cilindro formos su technologine įranga Šmidto malūnas, pastatytas apie 1880 metus, laikomas seniausiu iš išlikusių malūnų Kupiškio mieste. Iš pradžių jis priklausė dvarininkui Minkevičiui. Malūną nusipirkus Choneliui Šmidtui, prasidėjo pastato rekonstrukcija ir verslo plėtra.

„Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnyje apie Nochemą Šmidtą (1899–1941) rašoma, kad jo tėvas Chonelis Kupiškyje turėjo malūną, prie kurio 1921 metais įkūrė elektros stotį. Po tėvo mirties Nochemas patobulino elektrinę įrengęs tris dyzelinius variklius. Malūne pradėjo veikti ir vilnų karšykla, milo vėlykla. Šis malūnas XX a. 4 dešimtmetyje gamino 3600 t miltų ir kruopų per metus. Čia nuolat dirbo du žmonės. Nochemas 1932 metais malūne pakeitė elektros perdavimo stulpus ir pertempė laidus, taip iš esmės pagerindamas elektros energijos padavimą.

Šis malūnas gamindavo per metus 25000 kW energijos. Nochemas vadintas „šviesos ministeriu“, buvo turtingiausias Kupiškio verslininkas, pirmas įsigijo automobilį.

Buvo Kupiškio savanorių ugniagesių draugijos ilgametis valdybos narys, apdovanotas „Artimui pagalbon“ III laipsnio ženklu, 1937 metais buvo Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos narys, nuo 1938 metų – šaulys-rėmėjas. Sušaudytas Kupiškio laisvamanių kapinėse 1941 metais.

Pasak Kupiškio etnografijos muziejaus istorikės Aušros Jonušytės, Chonelio sūnus Nochemas Šmidtas tėvo verslą paveldėjo 1929 metais. Garo malūnas buvo rekonstruotas į vidaus degimo – motorinį malūną, kuriame naudota Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje pagaminta įranga. Senieji kupiškėnai jai yra pasakoję, kad per mėnesį čia būdavo sumalama 350–370 tonų grūdų, gamintos kruopos, įvairūs miltai. Susidarydavo eilės žmonių, kurie norėjo, kad jų miltai būtų sumalti, tekdavo laukti ir per naktį, o darbininkai dirbdavo dviem pamainomis.

Malūnas gamindavo ir elektrą, kuria aprūpindavo Kupiškio miestą. Kupiškio valsčius 1931 metais N. Šmidtą įpareigojo aprūpinti miestą 3 kilometrų spinduliu elektra nuo saulėlydžio iki pirmos valandos nakties. Elektros energijos kaina buvo 1 litas už kilovatą.

N. Šmidtas laikytas turtingiausiu Kupiškio žmogumi, gal net pirmuoju milijonieriumi. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko Lietuvoje ir neišvengė kitų žydų tautybės žmonių tragiško likimo.

Malūno direktoriumi 1941–1944 metais dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius (1898–1977). Malūnas 1949 metais nacionalizuotas. Sovietiniais metais jis priklausė Buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui, aptarnavo miestą ir apylinkes. Vėliau šis malūnas nebeatliko tiesioginės paskirties.

Plačiau skaitykite lapkričio 15  d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video