Į KULTŪRINĮ SKAPIŠKIO GYVENIMĄ NORĖTŲ ĮLIETI NAUJŲ SPALVŲ

Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinys turi naują kultūrinės veiklos vadybininkę.

Išbandžiusi save daugybėje sričių, į visiškai naują – kultūros nėrė Vilma Tumonienė. Kaunietė, ilgokai gyvenusi Vilniuje, pastaruosius 13 metų gyvena Skapiškyje. Nors dirba tik beveik du mėnesius, Vilma jau turi įvairių idėjų, kaip paįvairinti kultūrinį Skapiškio gyvenimą.

Apie tai, apie jos pačios pomėgius ir šeimą su Vilma ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Kaip jaučiatės naujame darbe? Ar jau turite vizijų, kurias norėtumėte įgyvendinti?

Pradžioje, kol nesusiduri su šiuo darbu, atrodo, kad jo ir nėra labai daug, organizuosi renginius ir tiek. Bet pradėjusi dirbti kultūrinės veiklos vadybininke supratau, kad biudžetinė įstaiga turi daug biurokratinių dalykų, tai dokumentacija, ataskaitos, projektų rengimas.

Kai atėjau į Skapiškio padalinį, metų veiklos planas jau buvo sudėliotas, konkrečiai galvoti, kokį renginį organizuoti nereikia, bet kiekvieną turi kurti iš naujo, mąstyti, kaip jį pateiksi. Man tai įdomu, noriu kažką pasiūlyti ir labai svarbu pritraukti kuo įvairesnio amžiaus ir pomėgių žmonių. Aš pati esu artima baltiškajai pasaulėžiūrai, mūsų vestuvės buvo pagoniško tipo, susipažinome su panevėžiečiu vaidila Laimučiu Vasilevičiumi, kuris pagilino baltiškos kultūros pažinimą, atliko vestuvių apeigas, vėliau – vaikų vardynas, šeimos palaiminimą. Taip sutapo, kad susibičiuliavome ir su Alma Pustovaitiene, buvau įstojusi į „Jaunimo Ramuvos“ klubą, tęsiau etnokultūrinę pažintį.

Skapiškyje norėčiau atgaivinti etnokultūrą. Patinka sutartinės, ypač baltiškos, reikėtų jas prisiminti. Norėčiau atgaivinti Skapiškyje esantį Alkasalį, tai šventa salelė, kur būdavo rengiamos apeigos. Gal pavyktų su seniūnija suderinti, bendromis pastangomis salą sutvarkyti ir ten organizuoti renginius, koncertus. Noriu atrasti savitumą, kuris pritrauktų žmones. Gali būti ir nedaug renginių, mažesni nei festivalis „Pienės pūkas“, „Pienių vynas“ ar „Pienių medus“, gal būtų galima surengti kokį nors susijusį su baltiškomis tradicijomis.

Išties, Skapiškis turi savo veidą, seniai garsėja savo teatrų festivaliais. Jūsų siekis – jį kiek paįvairinti, suteikti naujų spalvų?

Taip, norėtųsi pritraukti įvairesnių pomėgių ir amžiaus žmonių. Būtų gerai, jei atsirastų daugiau įvairesnio pobūdžio veiklų, būrelių. Ir dabar yra laisvas meno vadovo etatas. Jei atsirastų specialistas, būtų smagu.

Turime teatrą, kapelą, gal atsirastų šokiai ar kitos srities veikla.

Bandėme kalbėtis su jaunimu, klausti, ko jiems reikėtų, kad atsilieptume į jų poreikius.

Dažnai girdime, kad žmones vis sunkiau įtraukti į meno mėgėjų veiklą, prikviesti žiūrovų. Ar iš tiesų?

Taip, tai tikrai sudėtinga. Antai neseniai prie Naivių stotelės kabinau reklaminį plakatą į labdaringą renginį pagelbėti Ukrainai kovoje, tikėjausi, kad į jį susirinks daug žmonių. Nustebau, kad kai pavėžėjau vieną moterį nuo tos stotelės ir ji paklausė, kaip atsidėkoti, pasiūlius atvykti į renginį, ji pasakė, jog nieko negirdėjo. Žmonės net nepažiūri skelbimų, jų neskaito. Iškabini plakatus Skapiškyje prie kiekvienos parduotuvės, internete paskleidi žinią, per draugus, skambini, prašai ir kaimynui žinią perduoti, o paskui neatėję sako, kad niekur nematė informacijos. Kiti sako – miestelis mažas, nieko nevyksta. Vyksta, ir daug, tik reikia domėtis ir nepatingėti. Jeigu žmogus bus aktyvus, jis tikrai ras. O tam neaktyviam išjudinti reikia kažkokios kitokios veiklos, nes kartais išgirsti, kad renginiai vis tie patys, todėl neateina nepasidomėję, jog visgi tai kažkas kito. Noriu išlaikyti tas pačias geras tradicijas, bet ir sugalvoti alternatyvų. Nežinau, kaip pavyks, bet komanda geranoriška, kiek teko pakeisti darboviečių, čia, Kupiškio kultūros centre žmonės nuoširdūs ir siūlantys pagalbą. Esi visada pasitinkamas su šypsena, visada padeda, pataria, jautiesi laukiamas, atmosfera darbe gera, tai dar labiau stimuliuoja stengtis ir nenuvilti.

Jūsų klausant atrodo, kad puikiai jaučiatės nėrusi į kultūros sritį.

Taip, jaučiuosi atliekanti prasmingą darbą. Yra tekę dirbti pardavimo vadybininke ar pardavėja mažoje parduotuvėje, bet nenorėjau grįžti, nes jutau, kad meluoju žmogui bandydama įpiršti kokią nors prekę, kuri galbūt nėra svarbi. O čia jaučiu, kad darbas turi prasmę, ne veltui žmones kviečiu atvykti, praturtėti ar pagelbėti kitiems.

Kokios darbinės patirties turite? Kokius mokslus esate baigusi?

Radusi skelbimą, kad ieškomas kultūrinės veiklos vadybininkas Skapiškyje, jį perskaičiau ir pradžioje net neketinau dalyvauti konkurse.

Bet mano išsilavinimas atitinka, draugė pasiūlė pabandyti, juk nieko neprarasiu. Esu baigusi tarptautinių ryšių vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Mano baigiamasis bakalauro darbas buvo susijęs su kultūra, rašiau apie šokio padėtį Lietuvoje, jo konkurencijos perspektyvas.

Darbinės patirties turiu įvairios, teko dirbti baldų fabrike, taip pat pardavėja, revizore, kasininke, barmene, logistikos vadybininke, reklamos gamybos įmonėje administratore, pardavimo vadybininke, mokykloje dirbau sekretore, raštinės vedėja, darbavausi ir Anglijoje. Išbandyta nemažai.

Kultūra turtina, tiesa? Kas telpa į šią sąvoką.

Ji be galo plati. Anksčiau galvojau, kad kultūra – aukštasis menas, šokis, teatras, bet iš tiesų kultūra yra visuma. Viskas, kas formuoja žmogaus tapatumą. Tai ir jo laisvalaikis, pramogos, ir saviraiška, tai, be ko jis negyvens, jam reikia atsiskleisti, kad ir koks uždaras būtų. Net ir ne viešumoje, savo uždaroje erdvėje jis vis tiek ras, kaip tai padaryti, gal pradės tapyti, kurti, rašyti ir tai bus kultūra.

Vilma, papasakokite plačiau apie save, šeimą.

Gimiau Kaune, bet visas gyvenimas praėjo Vilniuje. Į Kupiškio kraštą atitekėjau, čia atsivežė vyras. Skapiškyje gyvenu jau 13 metų. Pradžioje galvojome, kad atvykstame trumpam, tik metus planavome pagelbėti uošviams, jie yra ūkininkai, bet vyras daug investavo, negalėjo nusigręžti nuo įsipareigojimų, teko pasilikti. Dažnai sakoma, ką tikiesi būsiant laikina, dažnai tampa amžina. Sukūrėme gausesnę šeimą ir atsidėjau vaikų priežiūrai. Su vyru auginame tris atžalas. Vyriausias sūnus Ąžuolas puikiai baigė ketvirtą klasę. Labai imlus, viskuo besidomintis, mokslo žurnalus skaito, laikraščius, nors, žinoma, technologijos paveržia daug laiko.

Dukra Gilė – aštuonerių. Mažajam Vyčiui Taurui dabar šešeri. Visi yra sumanūs, gabūs ir jautrūs. Aš pati esu kilusi iš trijų vaikų šeimos, turiu dvynę seserį, nesame panašios, bet kartais pamąstome vienodai.

Niekada nebuvo problemų augant trims vaikams, visada būdavome aprūpinti ir materialiai, ir dėmesiu, kartais gal jausdavau mokykloje, kad kiti vaikai daugiau kažko turi, bet vėliau supratau, kad tėvai mus taip auklėjo, kad neapsikrautume nereikalingais daiktais, ir už kitus pagyrūnus visgi laisvalaikiui ar sportui skirtų priemonių net daugiau turėdavome.

O kaip jūs su vyru auklėjate savo vaikus?

Griežtai. Mano tėvas buvo griežtas taisyklių laikymosi atžvilgiu, mokė taupumo. Iš mamos irgi girdėdavome, kad prieš perkant reikia pagalvoti, ar tikrai to daikto reikia. Ir savo vaikams bandau tai įdiegti. Nenoriu beprasmio lepinimo, stengiuosi juos lepinti didesniu dėmesiu. Iki šiol išlaikau tradiciją kiekvieną vakarą jiems sekti pasakas, skaityti knygas, dainuoti trumpas lopšines. Vaikai to nori. Vyresnieji jau patys skaito knygas, bet kad mama paskaitytų, irgi labai nori. Pažįstami stebisi, kad mano vaikai turi įrėmintą grafiką, kada vakare turi žiūrėti animacinius filmukus, kada pasakos, miegas ir pan. Jie iki vėlumos neužsisėdi. Esame nustatę laiką, kiek per dieną jie gali praleisti prie technologijų. Pavyzdžiui, vyriausiam sūnui per dieną prie kompiuterio ar telefono galima būti dvi valandas, nors pagal mokslininkų rekomendacijas norma vis tiek viršyta.

Kokių laisvalaikio pomėgių turite, kuo užsiimate?

Pastaruoju metu save nustebinau pasinėrusi į gėlininkystę. Niekada ji manęs nedomino, gal dėl močiutės, pas kurią visas kiemas būdavo pilnas gėlių, net daržai įrėminti jomis.

Atvažiuodavau per vasaros atostogas, savaitgaliais, ir reikėdavo padėti ravėti. Tai atstūmė nuo gėlių, neįžvelgiau jų prasmės, labiau domindavo kelionės, aktyvesnė veikla, o dabar gėlės patinka, sąrašas didelis, kokių norėčiau turėti. Mes gyvename su uošviais, bet stengiuosi nekeisti anytos kurtos sklypo vizijos, o pati kuriu savitą aplinką netoliese, vyro iš močiutės paveldėtoje sodyboje, vienkiemyje. Pritaikau architektūros, aplinkos dizaino žinias, patinka projektuoti baldus.

Vyras įtraukė mane į motociklizmą. Nuo pat mūsų pažinties pradžios žinojau, kad jis vairuoja motociklą, neturėjau noro sėsti ant šios transporto priemonės, pakeliaudavau kartu ant galinės sėdynės, bet paskui pagalvojau, kad visai norėčiau vairuoti „Enduro“ motociklą, su kuriuo per pievas galėčiau nulėkti iki savo gėlyno. Įsigijome tokį. Man patinka. Nemėgstu vyraujančio visuomenės požiūrio, kad jei motociklu važinėji, tai mėgsti viršyti greitį, skrieji. Aš važiuodama nepasiekiu net leistino greičio, labai saugausi. Vėliau pati savo iniciatyva išmokau vairuoti ir krosinį motociklą, nusipirkome siauresnį, lengvesnį, skirtą trasoms, ant kurio galėčiau drąsiau jaustis. Technikos valdymo žinių sėmiausi Lietuvos motociklų sporto federacijos organizuotoje vasaros stovykloje „Moterys gali“, iš Vytauto Bružo ir Arūno Gelažninko gavau puikių patarimų, susipažinau su labai smagia, draugiška sportininkių moterų bendruomene.

Pradėjusi dirbti Skapiškyje galvoju, kad galima būtų bendradarbiauti su „Kupiškio auto-moto sportu“. Skapiškyje yra seniau veikusi motokroso traselė, gal būtų galima ją atgaivinti, kažkiek susieti su kultūros renginiais.

Šiaip esu kūrybingas žmogus. Pati kuriu pasakas vaikams, knygų nesu išleidusi, bet kas vakarą vaikai prašo vis naujos pasakos, ir kuriu. Po universiteto baigimo buvau išvykusi mokytis vieną semestrą į Danijos neformalaus švietimo mokyklą Roende Hoejskole. Ji meno pakraipos, tad patyriau įdomių veiklų, išbandžiau knygų rišimo, keramikos, stiklo apdirbimo technikos dalykus, teko daryti įvairių odos gaminių, pamėginti batsiuvystės, vilnos vėlimo technikos ir jos panaudojimo galimybes darant rankines ar avalynę. Labiausiai sužavėjo propaguojama įvairi aktyvi veikla lauke, ypatingai mokymasis valdyti kanojas ir burlentes jūros sąlygomis, ištikus nelaimei. Dar universitete buvau įstojusi į turizmo būrelį, kur mokėmės alpinizmo sienelėmis, o Danijos mokykloje propaguojamas alpinizmas medžiais, buvome išvykę į Norvegiją pasitreniruoti ant tikrų kalnų, patiko ir slidinėjimas. Mokėjau čiuožti tik su lygumų slidėmis, nejaučiau jokio džiaugsmo, kai reikia lipti į kalną ir nučiuožti per minutę, bet ten supratau, kad tikruose kalnuose tai visai smagi veikla. Taip susipažinau ir su vyru, nes grįžus draugų kompanija organizavo slidinėjimą, važiavau kartu, ir susitikome. Danijos mokyklos organizuotoje kelionėje į Norvegiją ne tik keliavome po kalnus, bet ir mokėmės išsikasti sniego urvus-namus, kuriuose ir turėjome pernakvoti. Tą naktį kaip tik kilo pūga, vienos komandos urvo anga buvo užversta, bet viskas sėkmingai baigėsi.

Susilaukus vaikų, labai svarbu tapo sveikata, tad pasinėriau į eterinio aliejaus naudą, išmokau gaminti drėkinamuosius, maitinamuosius kremus ir nuo skausmo masažinius aliejaus mišinius.

Galbūt yra tai, ką dar norėtumėte išbandyti?

Svajonių ir troškimų daug, gal kažką palengva įgyvendinsiu, o galbūt pakeliui atsiras naujų, senuosius troškimus nukonkuruosiančių dalykų.
Šiandien man svarbiausia šeimos sveikata ir santarvė.