MIESTO FOTOGRAFIJOJE IEŠKO GYVYBĖS

Neseniai Kupiškyje vykusiame dešimties sostinės menininkų plenere dalyvavo ir Lietuvos dokumentikos fotografas Andrej Vasilenko. Jis įamžino ne vieną Kupiškio kampelį, o savo darbus kartu su kitais autoriais pristatė buvusių kareivinių pastate atidarytoje parodoje.

Apie tai, kokį pamatė Kupiškį, kuo ypatinga miesto fotografija, su juo ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Andrej, kaip fotografija atėjo į Jūsų gyvenimą? Jūs ją atradote, ar ji Jus?

Dar mokydamasis mokykloje, po pamokų lankiau Dailės mokyklą. Artėjant 12 klasei jau galvojau, kad tikrai stosiu į dailę.

Keletą kartų bandžiau stoti į tapybą, nepavyko. Gal nebuvau dėl jos tikras, tiesiog labai norėjau studijuoti Dailės akademijoje.

Buvo dveji metai blaškymosi, o tada atradau fotoaparatą – netyčia pasiskolinau iš draugo, tai buvo vienas pirmųjų skaitmeninių fotoaparatų, su juo daug fotografavau.

Pasidarė įdomu fiksuoti aplinką, apie tai kalbėti, tada išbandžiau analoginę fotografiją.

Pamėginau stoti į Dailės akademiją ir mane priėmė į fotografijos specialybę. Sąsajų tarp tapybos ir fotografijos galima surasti, tai vaizdo atkūrimas, gal nebuvau toks geras realistiškas tapytojas, man visada patiko pateikti tai, kas vyksta iš tiesų, tad fotografija labiausiai ir tiko.

Kiek laiko jau fotografuojate?

Profesionaliai – nuo 2011 metų. Baigęs Dailės akademiją kelerius metus gyvenau Londone, ten buvo savęs paieškos, dirbau komercinėje fotostudijoje, paskui supratau, kad tai man nelabai tinka, ir dabar daugiausia dirbu su dokumentine fotografija.

Man visą laiką patiko fiksuoti aplinką, esu stebėtojas, lyginu, galvoju, patinka per aplinką surasti kažkokius sluoksnius, dalykus, kaip žmonės ją kuria, kartu gali kalbėti ir apie juos. Netiesiogiai, bet per tai, kaip žmonės kuria miestą, savo namus, artimesnę aplinką ir pan.

Kaip apibūdintumėte miesto fotografiją?

Tai miesto atspindys per kito žmogaus akių filtrą. Kiekvieno fotografo matymas rodo ir jo vidinį pasaulį. Fotografija niekados nėra labai objektyvi, bet aš stengiuosi būti šiuo atžvilgiu kuo labiau objektyvus, parodyti aplinką taip, kad kitas žmogus ją matytų tokią, kokia yra iš tiesų. Vis dėlto stengiesi išryškinti konkrečius pastatus ar vietas, tai mano žvilgsnis, mano priėjimas prie tos vietos ir kalbėjimas apie ją. Viskas priklauso nuo paties fotografo – kas jam yra svarbu. Vieni nori miestą labiau suromantizuoti ir pateikti gal ne visai realistišką.

Yra fotografų, kurie fotografuoja tik senus pastatus. Man visada buvo svarbu jį parodyti tokį, koks jis yra iš tiesų, net ir su nelabai gražiais, teisingais dalykais, bet tai miesto dalis, procesai, sluoksniai, iš kurių jis susideda.

Ką stengiatės labiausiai pastebėti, į ką atkreipti dėmesį fotografuodamas?

Bandau tuos sluoksnius ir atrasti. Pavyzdžiui, Kupiškyje yra daug senų medinių namų. Matosi, kad vieni bandyti remontuoti, man įdomu, kaip su laiku žmonės keičia senąją architektūrą.

Taip pat – sovietinių pastatų palikimas, kaip jie keičiasi arba ne, kaip atrodo kitų, gal naujesnių pastatų fone. Mėgstu derinti tuos dalykus ir rodyti, kad miestas yra nevienodos architektūros.

Tai gali būti ne vien ji, bet ir nuotaika, kuriuo metu fotografuoji. Kartais tie kadrai būna visiškai atsitiktiniai, nes atsiduri laiku ir vietoje kažkur, turi fotoaparatą ir nuspaudi mygtuką.

Kupiškyje viešite pirmą kartą. Kokį jį pamatėte? Koks miestas fotografo akimis?

Pirmiausia krinta į akis, kad čia yra daug medinės architektūros. Dalis – ir blokinės, bet jos po sovietinių metų yra visur, stengiuosi didelio dėmesio į ją nekreipti.

Labai mėgstama tuos dalykus egzotizuoti, ypač užsieniečiai atvykę fotografuoja sovietinės architektūros pastatus ir pateikia, kad visas miestas toks. Taip nėra.

Didžioji dalis Kupiškio, ypač aplink centrą, yra dviejų aukštų šlaitinių stogų nameliai, vieni – seni, apleisti, yra ir žmonių sutvarkytų.

Man susidarė toks įspūdis, kad bažnyčia – kaip centras, į kurį sueina tų mažų namukų gatvelės.

Plačiau skaitykite liepos 22 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF