Vis labiau populiarėja kelionės su degustacijomis.
Keliaujant norisi pamatyti ir naujas vietas, įdomius objektus, ir pamaloninti skonio receptorius.
Mūsų broliukai latviai ne tik darbštūs, bet ir išradingi. Vienoje vietoje paragauti 16 rūšių sūrių tikrai ne visur galima.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Išpildė savo svajonę
Visai netoli nuo Kupiškio, vos už 90 kilometrų, neprivažiavę Bauskės sukome į Lobgalės kaimą.
Kelias nedžiugino, reikėjo apie 15 kilometrų kratytis žvyrkeliu, bet vėliau visi keliautojai vieningai sutarėme, kad degustacija buvo verta ištverti šiuos nepatogumus.
Važiavome į šeimos ūkį, kuris tikrai nemažas, turi 700 hektarų žemės ir verčiasi pienininkyste.
Vis dėlto ne karvės pieno degustuoti skubėjome, o avių.
Mus pasitikusi avių ūkio savininkė, jaunoji ūkininkė Iluta Straģe teigė, kad turėti melžiamų avių bandą buvo jos svajonė.
Todėl, atsiskyrusi nuo savo tėvo, kuris augina karves, 2016 metais pradėjo ieškoti avių, kurios gali duoti ne tik švelnios vilnos, bet ir pieno.
Pirmas dvi pienines avis nusipirko iš ūkio Klaipėdos rajone. Paskui pamažu plečiant ūkį teko vykti į Estiją. Iš ten atsivežė dar kelias veislines avytes ir aviną.
Dabar Iluta jau turi daugiau nei 200 avių bandą. Žinoma, ne visos melžiamos, tačiau jos sudaro didžiąją dalį.
Per dieną iš vienos avies primelžiama apie 1,200 litro pieno.
Ir maistas, ir vaistas
Kai šeimininkė degustacijos pradžioje atnešė ąsotėlį pieno, ne vienas suraukėme nosį: „Ne, avies pieno tikrai negersime.“ Nuomonė kardinaliai pasikeitė jo paragavus. Iš pradžių nedrąsiai ir mažais gurkšneliais, o paskui prašant dar ir dar vieno ąsotėlio.
„Keista, kad nėra kvapo ir toks skanus“, – stebėjomės ragaudami pieną.
„Skirtingai nei ožkos pienas, avies pienas neturi poskonio. Jis taip pat riebesnis (riebumas yra iki 7,5 proc.) ir primena saldžią grietinėlę, – pasakojo apie avių pieną Iluta. – Šis pienas tinka žmonėms, netoleruojantiems karvės pieno. Palyginti su karvės ir ožkos pienu, avies piene yra daugiau riebalų ir baltymų. Avies piene taip pat daug vitaminų A ir E, kalcio, bet palyginti mažai cholesterolio.“
Paragavus gardaus pieno, atėjo eilė sūrių degustacijai.
Be šeimininkės pagalbos tikrai nebūtume susigaudę, kokį sūrį valgome.
Vienas aštrus, kitas saldus, trečias natūralus, ketvirtas su žolelėmis, prieskoniais. Ir dar sūris, specialiai skirtas kepsninei.
Kai jau atrodė, kad niekuo nebenustebins, per degustacijos kulminaciją Iluta pasiūlė dviejų rūšių ledų. Vieni natūralūs, o kiti – su cikorija.
O pačioje degustacijos pabaigoje dar gavome paragauti ir jogurto.
Stebino, kaip tik per trisdešimt perkopusi jaunoji ūkininkė moka ir geba pagaminti daugybės receptų sūrius. Iluta sakė, kad lankė ne vienerius kursus, dalyvavo seminaruose, mokymuose.
Ne viskas iš karto pavykdavo, tekdavo ir nusivilti savo bandymais, tačiau kiekviena nesėkmė taip pat yra puiki pamoka.
„Nežinau kodėl, bet avių ūkis man arčiausiai širdies. Gal todėl, kad šie gyvulėliai labai meilūs, prieraišūs, – svarstė pašnekovė. – Kol kas dar ne viską gebame perdirbti, ką mums duoda avys. Jų vilna taip pat labai gera, bet yra jos perdirbimo problemų. Dabar visos mintys ir jėgos atiduodamos pienininkystei.“
Pasiteiravus Ilutos, ar Latvijoje dar yra tokių avių ūkių, sakė tiksliai nežinanti, tačiau jos ūkis yra vienas didžiausių ne tik pagal bandos skaičių, bet ir pagal gaminamą produkciją.
Norinčių paskanauti Ilutos pagamintų sūrių netrūksta. Didžiausias užsakymų srautas būna prieš Jonines, nes, pasirodo, pagrindinis Joninių stalo atributas yra sūris.
Darbų ir sumanymų daug
Po tokios skanėstų jūros labai norėjosi pamatyti ir tas stebuklingo pieno avis.
Ilgaausės, labai smalsios. Ten, kur bėga dauguma, iš paskos ir visos kitos. Jeigu nekaršta, avys ganosi laukuose šalia jų pavėsinės. Užėjus karščiams – laikomos angare, kuris apsaugo bent nuo tiesioginių saulės spindulių.
Rankomis tokios bandos nepamelši, todėl melžimo įranga yra didžiausia jaunosios ūkininkės investicija.
„Avys – labai protingi gyvūnai. Jos net savo eilės tvarką žino, kai ateina metas melžti. Žinoma, prie melžimo aparatų laukia ir paskatinimas – specialūs pašarai. Melžiame du kartus per dieną: rytais ir vakare“, – apie kasdienius darbus pasakojo ūkininkė.
Pasiteiravus, kodėl, be darbo ūkyje, dar ir degustacijas rengia, Iluta sakė, kad nori ir su žmonėmis pabendrauti, iš jų išgirsti pastabas, kitaip sunku tobulėti.
„Turiu daugybę ateities planų. Noriu plėtoti minkštųjų prancūziškų sūrių gamybą.
Neapleisiu ir degustacijos, todėl įrenginėjame patalpas, kur atvykę turistai bet kuriuo metų laiku galės patogiai dalyvauti mano degustacijose“, – tvirtino Iluta.