Dienraščio „Lietuvos rytas“
apžvalgininkas
„Na, tai pasakyk tu man pagaliau, ar bus karas tarp musulmonų ir, šitų, kaip juos, katalikų?“ – taip be jokių užuolankų ir parengiamojo žodžio mane kartą prispaudė kaimo kaimynas. Ir, net nesulaukęs mano sutrikusių veblenimų pabaigos, pats su įsitikinimu atkirto, kad bus.
Vargu ar mano pašnekovas tokią globalinę teoriją suformulavo todėl, kad skaitė, pavyzdžiui, Samuelio P. Huntingtono „Cvilizacijų susidūrimą“ ir apskritai yra šalininkas tų teorijų, kurios teigia, jog istorijos eigą lemia didžiosiomis religijomis paremtų civilizacijų karas.
Akivaizdu, kad mintis apie globalinį civilizacijų karą plačiųjų tautos masių atstovui savaime gimė, kaip pagrindinis tų procesų – ideologinių ginčų ir politinių šokių bei žaidimų – kurie sukasi aplink pabėgėlių temą, vertinimas. Įdomu, kad čia aprašytas pokalbis vyko dar gerokai iki šią temą naujomis ir dar tirštesnėmis spalvomis nuspalvinusių Paryžiaus žudynių.
Tad vien pabėgėlių srautai, staiga įšokę į žiniasklaidos antraštes ir jas visiškai užvaldę, tokiam žmogui yra aiškus tokio karo pradžios ženklas ir to karo smagratį paleisianti priežastis.
Ne tokia apokaliptinė, tačiau ne ką mažiau fatalistinė šio požiūrio atmaina – apie šliaužiantį, slaptą ir partizaninį civilizacijų karą teigiant, kad islamas ir trečiasis pasaulinis karas apskritai pamažu demografiškai okupuoja nusilpusius bei aklus Vakarus ir Europą, po to ją suvalgys ir kultūrine, politine bei karine prasme.
Pastarajam požiūriui Lietuvoje atstovauja ir ne tik plačiųjų tautos masių atstovai, o ir tie, kurie gali būti priskirti prie politinio, kultūrinio ir žiniasklaidos elito. Svarbiausias šio jų požiūrio akcentas – būtent itin radikali Vakarų Europos kritika dėl „ištežimo“, kurio sinonimu bei priežastimi laikoma ne tik „politinio korektiškumo“, tolerancijos ir multikultūralizmo ideologija, bet ir liberalioji pasaulietinė demokratija apskritai.
Tad kokiais laipteliais ir už kokių turėklų laikydamas dažnas statistinis lietuvis – ne tik iš žemesnių visuomenės sluoksnių – atkopia prie teiginio apie neišvengiamai artėjantį ar net jau ir vykstantį musulmonų ir krikščionių „katalikų“ karą?
Remdamasis faktu, kad dauguma pabėgėlių – musulmonai, dažnas lietuvis kartu yra įsitikinęs, kad islamas – tokia religija, kurios esminė nuostata – visų kitų konfesijų, pirmiausia – krikščionių, visuotinis išžudymas. Šis įsitikinimas tūlo žmogaus galvoje tūno tarsi savaime, nors tas žmogus dešimčia atvejų iš dešimties neturi nė menkiausio supratimo apie islamą ir jo dogmas.
Tačiau vis įvykstantys, vis dažnesni ir vis žiauresni islamiškojo terorizmo išpuoliai Europos valstybėse tampa pagrindiniu ir neginčijamu įrodymu apie žudikišką ir barbarišką viso islamo prigimtį.
Neveikia argumentai apie tai, kad kraštutinė barbarybė ir terorizmas – konkrečių žmonių ir grupių, kurios likusio islamo pasaulio atžvilgiu sudaro nelygstamą jo mažumą, praktika, pasaulėžiūra ir ideologija. Į tuos argumentus atsakoma baksnojant pirštu į archajiškus ir išties barbariškus dažnos musulmoniškos bendruomenės vidaus socialinius santykius, uždarumą, nenorą integruotis, agresyvų antivakarietiškumą ir antieuropietiškumą.
Tokiems baksnotojams į galvą neateina mintis, kad pagrindinė musulmoniškojo arabų pasaulio ir jo salų Europoje atsilikimo priežastis – tas milžiniškas šio pasaulio ekonominis ir socialinis atotrūkis nuo Vakarų pasaulio, kurį dar labiau didina, gilina ir aštrina chaosas bei karai, siaučiantys neišvengiamai žlugusių arabiškųjų diktatūrų griuvėsiuose.
Būtent šis atotrūkis yra pagrindinis bet kokio antivakarietiško radikalizmo, įgaunančio net ir pačias barbariškiausias formas, šaltinis, o toks terorizmas, kokį regime dabar – apskritai tik praėjusio amžiaus antrosios pusės „išradimas“. Lygiai taip pat, kaip „krikščioniškasis“ terorizmas Airijoje ar Ispanijoje, „hinduistinis“, pavyzdžiui, Šri Lankoje arba radikalus kairysis ir marksistinis kone visuose pasaulio kampeliuose.
Visus musulmonus ir islamą apskritai nepataisomu, genetiniu blogiu bei pagrindiniu ir kone vieninteliu terorizmo šaltiniu laikantys žmonės tokiu blogiu laiko ir VISUS tuos, kurie dabar plūsta į Europą nesustabdomu srautu. Karingai nusiteikę piliečiai netiki ir tuo faktu, kad bent dalis šio srauto – tikri karo pabėgėliai, kuriuos galima atskirti nuo apsimetėlių, teroristų ar paprastų ekonominių migrantų bei piktybiškų pašalpų medžiotojų-ekonominių parazitų.
„Visus išspirti atgal už geležinės uždangos, ir viskas“, – taip galima reziumuoti tą vienintelį receptą bei civilizacijų karo ginklą, kurį siūlo karo apologetai.
Bet svarbiausias dalykas – tikroji karingo nusistatymo prieš pabėgėlius ir jį remiančio karingojo antiislamizmo iš vienos pusės bei karingojo antieuropietiškumo iš kitos pusės priežastis slypi kur kas giliau. Tos teorijos – tik figos lapelis, dengiantis paprasčiausią ir banalią ksenofobiją ir rasizmą. Taigi, svarbiausia ir lemiama, kad arabai – „juodi“, be to, pabėgėlių srautuose apstu ir visiškai juodų veidų.
Ksenofobija ir rasizmas su ryškiu antisemitizmo prieskoniu Lietuvos visuomenėje suklestėjo ir net buvo iš viršaus specialiai palaikomi dar sovietiniais metais. Tai – neatskiriami kiekvienos primityvios, barbariškos ir jokių saitų, išskyrus paprasčiausius „priešo“ stereotipus, nesaistomos visuomenės skiriamieji bruožai. Tokia buvo sovietinė visuomenė, tokia, kaip matome, didele dalimi yra ir jau ketvirčio šimtmečio sulaukusi nepriklausoma Lietuva.
Didelei – o gal net ir didžiausiajai – jos daliai visuose socialiniuose sluoksniuose ir amžiaus grupėse primityvi ksenofobija ir rasizmas yra kone instinktyvi ir visiškai natūrali pasaulėžiūros forma. Ir būtent tai, o ne pabėgėliai, kurių čia net nėra ir greičiausiai nebus, yra pagrindinė ir didžiausia mūsų visuomenės problema ir jos pavojus.
——-
Autorius: Vytautas BRUVERIS