Ne veltui sakoma, kad gyvenimas sukasi ratu. Kaip metų laikai, kaip diena ir naktis, kaip po lietaus dangų nušviečia saulė. Tuo ir gražu, žavu gyventi, kad niekas nestovi vietoje. Jeigu nebūtų progreso, tai gal ir mes dar būtume vaikščioję keturiomis, gyvenę urvuose ar molinėje trobelėje.
Giliai įstrigo atmintyje pasakymas, jeigu žmogus būtų nesistengęs, nepasitikėjęs savimi, tai lėktuvai niekada neskraidytų. Juk primityviai mąstant sunku suvokti, kaip net keliasdešimt tonų sveriantis aparatas gali pakilti į dangų. Bet gali, pakyla ir skrenda. Tai tik patvirtina, kad net pati netikėčiausia svajonė gali tapti realybe – reikia tik tikėti tuo, ką darai, noro ir netingėti dirbti. Nieko nėra baisiau už apatiją ir gyvenimą be tikslo.
Labai madinga kalbėti apie motinystę. Tačiau ir čia galima atrasti panašumų. Štai iki 1956 metų galiojo kodeksas, kuris skatino ką tik pagimdžiusias moteris grįžti dirbti visą darbo dieną. Dabar ir skatinti nereikia – ne kiekviena moteris gali sau leisti prabangą bent metus pasilikti namuose ir ramiai auginti kūdikį. O dar nežinia, kaip pasisuks viskas priėmus naują darbo kodeksą – ten irgi įdomių dalykų netrūksta.
Atsigręžus atgal sąsajų su šiandiena galima rasti ir politikoje. Štai tautininkų lyderiai Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras laviravo tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų. O kaip dabar – ar ne tas pats? Gal todėl ir išeina nei šis, nei tas, kai raudona spalva susimaišo su žalsvai mėlyna. To mišinio valdymo pasekmes puikiai matome ir dabar.
Vartydama beveik dešimties metų senumo laikraštį, kuriame buvo ir pirmasis mano komentaras išspausdintas, radau šiuos sakinius: „Pranašų buvo ne vienas. Bet jie tikriausiai buvo netikri, nes teisingumo ir taikos nelabai sulaukėme. Juk ne veltui teisybė vaizduojama užrištomis akimis. Bet ar ne patys jai užrišame akis, norėdami bet kokia kaina pasiekti savo tikslų? Gal girdėdami mokant teisingai gyventi apsimelavusį valdininką sugėdinkime, parodykime, kad dar skiriame grūdus nuo pelų, o ne paklusniai linguokime galvas.
Talmudas sako, kad kiekvienas žmogus turi vilkėti apsiaustą su dviem kišenėm. Vienoje kišenėje turėtų būti raštelis su žodžiais: „Aš esu kirminas, ne visai žmogus“, o kitoje kišenėje raštelis, kuriame parašyta: „Visata buvo sukurta man“. Šis pamokymas labai tinka ir šiandien, kai dauguma mūsų jaučiasi galingesni už Dievą, o tik nelaimių ar bėdų prispausti suvokia, kad ne viskas perkama ir parduodama – yra dalykų, kuriuos reikia nusipelnyti“.
Ar kas pasikeitė per tuos metus? Pasikeitė tik partijos, valdžia. Visa kita liko. Ir dabar žaidžiami galios žaidimai, ir dabar vieniems Visata, kitiems – žemės kirmino likimas. Paguoda tik viena, kad kaita neišvengiama – kas buvo viskas, rytoj gali būti niekuo. Nieko nėra amžino ar nepakeičiamo. Tai ir veda pirmyn, teikia gyvenimo džiaugsmo.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ