„Šio pasaulio problema yra ta, kad išsiauklėję žmonės kupini abejonių, o idiotai – pasitikėjimo savimi“, – rašė Čarlis Bukovskis. Kai pasitikėjimo nestokojančios asmenybės ima buldozeriu lyginti aplinkinių žmonių gyvenimus, o išsiauklėję žmonės tik tyliai atsitraukia, imi geriau įsisąmoninti, kad kieno rankose valdžia – to ir galia. Arba duok žmogėnui valdžią ir išvysi tikrąjį jo veidą.
Jei kitur savanorystė dar sunkiai skinasi kelią, tai mūsų krašte ji klestėte klesti. Kupiškėnai daug ką daro savo noru – savo noru pasitraukia iš gyvenimo, savo noru rašo prašymus išeiti iš darbo, savo noru tuos darbus palieka, savo noru gesina gaisrus, ir jau pradedi galvoti, kad neduokdie savanoriškai pradės gydyti ar operacijas daryti.
Pastaruoju metu savanorystė ypač praktikuojama keičiant ar paliekant darbovietę. Kažkas šalyje protestuoja prieš naująjį Darbo kodeksą, kažkas jį vetuoja, o realybėje darbdaviai, liaudiškai tariant, „dėjo“ ant visų kodeksų – tiek senų, tiek naujų. Nes pas juos viskas vyksta savanorystės pagrindais, t. y. visada randama būdų, kaip paveikti pavaldinį čiupti popierių ir tušinuką savanoriškam rašinėliui. Savo noru prašoma mažinti etatą, savo noru išeinama iš darbo. Kiek per metus tokių savanorių paliko rajono Savivaldybę ir jai pavaldžias įstaigas, ir suskaičiuoti sunku. O kiek dar jų raito parašus ant prašymų? Apie psichologinį klimatą, darbo našumą tokiose darbovietėse nėra ką ir kalbėti. Džiunglėse džiunglių įstatymai. Ir taip emociniu nestabilumu garsėjančiame Kupiškio krašte tvyro nuolat kurstoma įtampa.
Senolių išmintis byloja – duok durniui kelią. Gal ir reikėtų vadovautis šiuo posakiu. Kaip besiskiriančioje šeimoje – nesutapo charakteriai, interesai – palik užsistovėjusią pelkę, trauk inkarą ir plauk į kitą balą – taip nebūna, kad visi telkiniai išdžiūtų. Žingsniuok neatsisukdamas iš ten, kur tavęs nevertina, tavimi naudojasi, iš tavęs tyčiojasi. Nors streso matavimo skalėje darbo netekimas užima vieną iš viršutinių pozicijų, bet dėl nuolatinio psichologinio spaudimo pašlijusios sveikatos neatpirks jokie pinigai. Neteisinga nusileisti skriaudėjams? Tačiau gyvenime yra dar ir atpildo dėsnis – kada nors visiems ir už viską bus atlyginta.
Kažkas sakė, kad laimė ateina ne tada, kai pasikabini pasagą, bet kai nusiimi pakinktus. Vienur užsidarius durims, kitur plačiai atsiveria langai. „Tarp „verkti“ ir „veikti“ yra tik vienos raidės skirtumas. Ir vieno apsisprendimo“, – teigia poetė, rašytoja Ilzė Butkutė ir aš jai visiškai pritariu. Savo noru. Ir linkiu laisvės Jūsų sieloms, mintims, svajonėms, siekiams.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ