Šiais laikais madinga kalbėti apie pilietiškumą, pilietinę visuomenę, kurią vis dar kuriame ir kažkodėl niekaip to proceso neužbaigiame. Gal taip ir turi būti, nes procesas visuomet žymi neužbaigtą veiksmą. Baisiausia, ko gero, stagnacija. Kita vertus, svarbu ir kuria linkme riedame. Pradėti tokiais išvedžiojimais paskatino vienas pokalbis su kraštiečiu ir regėti nevaržomo chuliganiško siautėjimo vaizdeliai pakelėje.
Vyriškis buvo susirūpinęs, kad buvusi jo tėvų sodyba Kupiškyje netikėtai, tarsi po uragano, palikta, jo akimis, beveik likimo valiai.
„Manęs netenkina mano gimtosios sodybos priežiūra. Jos namo lange pamačiau kortelę su saugos tarnybos pavadinimu. Susigundžiau užeiti į kiemą ir pasidairyti. Juolab kad kiemo nebejuosė anksčiau ten buvusi tvora. Pastebėjau, kad visi ūkiniai pastatėliai be spynų, kieme išvartytos smėlio dėžės. Bandžiau ieškoti tos saugos tarnybos. Sužinojau, kad sodybos savininko ir jos sutartis dėl pastatų apsaugos galiojanti. Labai norėjau susitikti su saugos tarnybos atstovu, bet iki šiol jis su manimi nesusisiekė. Man buvo pažadėta, kad jis raštu parašys, kodėl taip atsainiai saugo jam patikėtą objektą. Negi sunku pasirūpinti užraktais.
Aš į šį turtą nepretenduoju, tačiau sodyba rūpi kaip buvęs tėvų namas. Jau daug metų gyvenu kitame mieste, bet nuolat atvykstu į Kupiškį aplankyti tėvų kapų, susitikti su buvusiais klasės draugais“, – pasakojo pašnekovas.
Vyriškis sakė, kad ilgai buvo patenkintas, kaip sodybą prižiūri naujieji jos savininkai. Net yra padėjęs pirmiesiems sodybos pirkėjams gauti statybinių medžiagų dėl remonto. Visuomet jų buvo priimamas kaip laukiamas svečias. Šiuo metu tėvų namai yra atitekę, berods, trečiam savininkui. Su jais, jaunais žmonėmis, kalba nelabai rišosi. Buvo ir juos aplankęs, bandė kai ką patarti dėl sodybos tvarkymo, bet pasijutęs nelabai pageidaujamu žmogumi, daugiau nelindo jiems į akis. Širdis džiaugėsi einant pro šalį ir regint, kad buvusi tėviškė gražiai tvarkoma, atnaujinama. Ir še tau – viskas per vieną naktį pasikeitė. Dingo net senoji tvora, o paliktą šunį kažkiek laiko šėrė kaimynai.
Net graudu buvo klausyti šio žmogaus. Stebino jo rūpestis buvusia, bet jau jam nebepriklausančia tėviškės sodyba. Prisirišimas prie gimtosios vietos. Tai senosios mūsų bendražmogiškos vertybės, kurių vis mažyn ir mažyn. Neatlaiko jos visuotinės migracijos, tautų, rasių maišymosi užvirto katilo kaitros.
Šiuo atveju kažką patarti žmogui irgi sunku. Privati nuosavybė pas mus visgi yra privati nuosavybė. Jos savininko ir saugos tarnybos sutartis irgi judviejų reikalas. Nebent kokie benamiai imtų ir įsikraustytų į likimo valiai paliktus statinius, tuomet visa tai įgautų ir visuomeninį skambesį. O gal ir ne, jei tie įnamiai ramiai lindėtų ir nekeltų gaisro ar kitokio pavojaus aplinkiniams.
Ši istorija man buvo tikras kontrastas kitą dieną matytam vaizdeliui pakeliui iš Kraštiečių mikrorajono į prekybos centrą. Abipus pėsčiųjų tako, buvusioje kareivinių teritorijoje, gulėjo išvartytos betoninės šiukšliadėžės, į tvenkinuką įmesta smėlio dėžė, nulankstytas šunų ekskrementų dėjimo dėžučių stovas. Tam žmogaus pavidalo gaivalui, neturinčiam, kur dėti energijos, nesvarbu aplinkos grožis, tvarka. Juk čia ne mano kiemas, ne mano pupos. Jokių sentimentų, jokio prieraišumo, gal ir nėra prie ko prisirišti. Tik gyvenimas kaip greitasis maistas, be istorinės atminties, be tų širdį virpinančių akimirkų – dežavu jausmo, kai atgyja primiršti prisiminimai pažvelgus į tokį pat lyg vaikystėje medį, išgirdus šuns lojimą, šulinio svirties girgždėjimą, pamačius pravertą langinę ir ant palangės tupintį katiną.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ