Kiekvienas rudenį atsidusęs pasako: „Gyvenimas mano galėtų būti kaip obuolys – gražus, laimingas.“ Bet – velniavos žmogaus gyvenime būna daug. Gal net per daug. Vis atsiranda, kas tą žmogaus gyvenimą – jo obuolį – graužia. Tai ir sako dažnas – gyvenu – vidurys ant pusės (pusėtinai).
Tvirtinama – kokia obelis, tokie ir obuoliai. O geras obuolys tik ant geros obels noksta. Obuoliai nekrinta nuo alksnių. Į alksnynus obuoliauti gali tik velnias nuvesti – tada liksi ir be obuolių, ir be maišo. Nebus iš ko virti nei obuolinės košės, nei obuolinės giros ar vyno atsigerti. Užtat ir yra toks posakis – vaidų obuolys – tai, kas sukelia visokių ginčų, nesutikimų, nesantaikos priežastis. Ir kilęs jis seniai – iš senovės graikų mito apie obuolį su užrašu „Gražiausiajai“, kurį metė nesantaikos deivė Iridė, norėdama supykdyti kitas deives.
Vadinasi, grožis turi būti geras. Tas, kuris stovi atsukęs žmogui nugarą, kas, galvą užvertęs, praeina pro jį, nėra geras. Tai gal ir negražus? O koks tas, kuris ginčijasi ir dėl tuščio maišo (dėl niekų)?
Todėl gal visada reikėtų atsiminti, kartu nešiotis ir gerai įsidėmėti du žodelius – VIS TIEK.
Jeigu kas sakytų, kad žmonės savanaudiški ir neišmintingi, vis tiek mylėk juos! Kartais atsitinka ir taip, kad darai gerus darbus, bet žmonės apkaltina tave, jog esi savanaudis ar turi paslėptų kėslų. Vis tiek daryk gerus darbus! Žiūrėk, gerai tau sekasi ir gyvenimas rieda kaip saldinis obuolys, tai būtinai atsiranda netikrų draugų ir tikrų priešų. Bet – vis tiek siek sėkmės! Taip yra – kad šios dienos tavo dori darbai bus užmiršti rytoj. Vis tiek būk sąžiningas, atviras ir atlik gražius ir gerus darbus! Tokia turėtų būti obuolio rūgštis – žmogaus gyvenimo būdas.
Bet kaipgi to stebuklingojo žodžio – REIKIA, vedančio už rankos tvirtąjį draugą RYŽTĄ, nepamesti iš akių?
Nepamesti reikėtų ir tyrų mažo vaiko akių, kurių žvilgsnis ištraukia ašaras ir – tada negali užmigti rudens naktimis, vis galvoji: „Koks nešvarus tu, suaugęs žmogau!“ Bet dar liūdniau, kai staiga supranti: labai greitai vaikas bus suaugęs ir pats mažylio žvilgsnio išsigąs. Visi mes išskrendame iš vaikystės. Nejaučia gal baimingo išgąsčio, koks trumpas gyvenimas, tas žmogus, kuris nekurčias ir imlus grožiui. Nenulekia tik paviršiumi – su tuo, ką neša mada. Juk tai tik putos su visokiausiais nešvarumynais didžiojoje ir giliojoje grožio jūroje.
„Didelis ramus šitas grožis mėlynos mėnesienos nakties…“ – ima vienas deklamuoti S. Nėries eilėraštį. Kitas prataria: „Iš grožio sriubos neišvirsi.“ Katras teisus? Gal atsakymų tiek, kiek rugsėjį rasotų obuolių?..
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ