Karo gydytojas, pasišventęs mediko profesijai

Vladas Kriščiūnas ilgus metus gyveno ir dirbo Kupiškyje. Buvo aktyvus Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Sovietų valdžios suimtas ir kalintas, ištremtas į Uzbekiją, vėliau į Sibirą kartu su šeima.

Būsimasis gydytojas gimė 1891 metais Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Deveikiškio kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Augo kartu su dar aštuoniais broliais ir seserimis. Tėvai, Petronėlė ir Mykolas Kriščiūnai, labai vertino mokslą, stengėsi, kiek pajėgia, leisti į mokslus visus savo vaikus.

Vladas Kriščiūnas mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, vėliau – įstojo į Saratovo universiteto medicinos fakultetą, 1914 metais iš Saratovo persikėlė arčiau namų, į Dorpato (Tartu) universitetą. Mokantis paskutiniame kurse, dar neišlaikius valstybinių egzaminų 1917 metų gegužės mėnesį mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę. Patekęs į nelaisvę 1918 metų sausio mėnesį išbūna joje iki birželio, kuomet per vieną vokietį gauna dokumentus pervažiuoti austrų-vokiečių sieną. Grįžęs į Panevėžį pašaukiamas į besikuriančią Lietuvos kariuomenę kaip karo medikas. Kariuomenėje tarnaudamas veda Jadvygą Banytę, pažįstamą dar iš studijų laikų, kuomet Jadvyga kaip ir jis mokėsi Tartu universitete Medicinos fakultete akušerijos kursuose. Lietuvoje nuo 1919 m. Kaune dirbo operacinės sesele.

Šeima 1922 metais susilaukia pirmagimio Vito Mindaugo, o 1928 m. – antrojo sūnaus Liudviko Rimvydo.
V. Kriščiūnas nuo 1926 metų yra Tautininkų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja sąjungos rengiamuose renginiuose, šventėse, rūpinasi naujų narių paieška. 1929-ųjų rudenį paskiriamas Kupiškio vidurinės mokyklos gydytoju, o nuo 1935 metų spalio 10 d. – 4 pėstininkų pulko 1 bataliono sanitarijos karininku kuopos vado teisėmis. Visa šeima Kupiškyje įsikuria ilgam, iki pat Sovietų sąjungos okupacijos ir persekiojimų.

Dirbdamas savo darbą V. Kriščiūnas domėjosi naujais gydymo metodais, vykdavo tobulintis į Kauną. Sukauptas žinias nuolat pritaikydavo praktikoje. Artimiausi kaimynai sunegalavę bet kuriuo paros metu kreipdavosi į daktarą. Pasak Vandos Jokantienės – „kai aš maža buvau, taip ir prisimenu palinkusį prie mano lovos ir drąsinantį, kad viskas bus gerai ir kad aš gera, kantri mergaitė.“ Medikas buvo paprastas, švelnus pacientams, ypač mažiausiems, linkęs konfliktus spręsti taikiai ir ramiai. Net kai jo sūnus Vitas Mindaugas netyčia išdaužė kamuoliu mokyklos langus, už juos sumokėjo be jokių išsisukinėjimų, ir jokių bausmių sūnus negavo.

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūčio 17 d. atleidžiamas iš kariuomenės, nors jau daugiau kaip mėnesį buvo suimtas ir tardomas Panevėžio kalėjime. Panevėžyje V. Kriščiūnas pasakojo tik apie savo veiklą, apie kitus saugumo darbuotojus dominančius asmenis žinių neteikė.

Baigus tardymus nuteisiamas 5 metams administracinės tremties į Uzbekiją. Žmona su sūnumis liko Kupiškyje. Vertėsi sunkiai, tačiau niekada neatsisakydavo padėti prašantiems pagalbos. Sunkiai susirgus difteritu sesutėms Urbonaitėms tekina parskubėjo ieškoti Vlado turėtų vaistų, reikalingų ligos gydymui. Greitai grįžo suplukusi, bet suradusi reikiamus medikamentus, ir mergaičių tėvams paaiškino, kad „tai veršiuko serumas, Dievo valia, kad suspėjau, kaip gerai, kad aš suspėjau“ – pasakė. Pasibaigus karui J. Kriščiūnienė pagelbėdavo Kupiškio krašte sužeistiems partizanams, teikė jiems medikamentus.

Grįžęs iš tremties 1945 metais, 1948-aisiais Vladas, Jadvyga ir sūnus Vitas Mindaugas Kriščiūnai ištremiami į Sibirą. 1958 tremtis panaikinama, tačiau Vladui Kriščiūnui neleidžiama grįžti į Lietuvą, šeima apsigyvena Batumyje pas antrą sūnų Liudviką Rimvydą.
Mums lieka tik senųjų kupiškėnų prisiminimai ir pasakojimai apie nesavanaudiškus mediko poelgius ir pasišventimą darbui.

    1  iš  4    

Jadvyga Banytė-Kriščiūnienė ir Vladas Kriščiūnas.

——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ