Neseniai Vilhelma Ona Elskienė atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Visą gyvenimą ją lydi daina, muzika ir kupiškėniška tarmė. Vienas iš įdomiausių moters gyvenimo tarpsnių buvo dalyvavimas Povilo Zulono režisuotuose spektakliuose „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ir Šienpjovių daina“.
Dainos iš tėviškės
„Kaip greit viskas praėjo, kaip gražu buvo“, – sakė V. O. Elskienė, pakalbinta apie jaunystę, dalyvavimą spektakliuose. Moteris papasakojo, kad užaugo Dvaramiškio kaime. Jos tėvų, Mackevičių, sodyboje nestigo linksmumo. Tėvelis grojo armonika. Ji ir trys jos broliai iš mažens šoko, dainavo. „Daugiausia vakaruodavome Vėžionyse pas Adomėlį. Vilė Adomėlytė buvo mano draugė. Į vakaruškas eidavau su broliu Petru, o paskui ir su Linu. Tuo metu vyriausias brolis Antanas tarnavo kariuomenėje. Vakaruškose jaunimas ne tik šokdavo, bet ir dainuodavo. Turiu net tris sąsiuvinius visokiausių dainų, pasakojimų ir ratelių, žaidimų prisirašiusi. Pasidalinu savo šiuo turtu ir su kultūros darbuotojais, kai jiems prireikia papildyti repertuarą“, – sakė pašnekovė.
Ji nuo 12 m. pradėjo giedoti Kupiškio bažnyčios chore. Tuomet vargonininku buvo Albinas Gokas. Su jo dukromis ji kartu mokėsi. Ir šiuo metu V. O. Elskienė, nepaisydama savo garbaus amžiaus, tebegieda bažnytiniame chore.
Ir vaidino, ir organizavo
Į „Senovines kupiškėnų vestuves“ V. O. Elskienę pavadino draugės. Beveik visos buvo šio spektaklio dalyvės. Kastutė Mažeikienė jai sakė, kad ypač stinga sopranų. Taip ir prikalbino apie 1979-1980 m. įsilieti į savo būrį. Iš pradžių vestuvininkai repetuodavo senosiose kultūros namų patalpose buvusioje Kupiškio sinagogoje, vėliau burdavosi naujai iškilusiuose kultūros namuose ant Kupos kranto. „Repetuodavome nelabai dažnai. Galvoje viską turėjau. Vaidinau tetulytę, paskui pamergę. Kupiškėniškų vestuvių papročiai tuomet dar gyvavo ne tik scenoje. Nesukau galvos ir dėl to, kokiais drabužiais reikės apsirengti per vaidinimą. Tetulytę vaidindama užsisegdavau vilnonį, dar caro laikų sijoną, o pamergei tiko mano tautiniai drabužiai. Juos tebeturiu iki šiol. Norėčiau, kad su jais mane ir palaidotų. Vieną kartą teko ir jaunąją pakeisti, kai šio vaidmens atlikėja Konstancija Jugulienė paslydusi ant laiptelių prieš spektaklį susilaužė koją. Netrukus, po Julytės Jakštonienės, tapau „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ pastatymo dalies vedėja. Jei kas nesklandžiai vykdavo, gaudavau nuo P. Zulono pylos – ko nepranešiau, nepasakiau. Režisierius griežtas, reiklus buvo. Kaip kitaip suvaldysi pulką moteriškių, nevengiančių ir per repeticijas tarpusavyje pasišnabždėti. Tačiau nestigo jam ir draugiškumo, ir linksmumo. Iš įvairių vietovių grįžtant po spektaklio namo autobuse netildavo mūsų dainos. Kupiškio centre vidurnaktį ar paryčiais išlaipinti iškart nesiskirstydavome, bet dar užtraukdavome nors keletą posmelių. Aplinkiniai kalbėdavo: „Vėl seniai kvailioja. Negali miegoti…“ – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Pasak V. O. Elskienės, iš pradžių „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kėlė didžiulį susidomėjimą. Bent trejus metus salėse netilpdavo žmonės. Lietuva buvo skersai išilgai išvažinėta.
Gyvenimo vingiai
Moteris tuo metu gyveno savo sodyboje Aukštupėnuose. Ji geru žodžiu mini buvusius nuomininkus Virbickus, kurie padėdavo ir šienauti, pažiūrėdavo vaikus ir pamelždavo karvutę, kai ji į gastroles išvažiuodavo.
Pašnekovė neslėpė, kad šeimyninis jos gyvenimas nenusisekė. Teko išsiskirti su pirmuoju vyru ir kabintis į gyvenimą likus su dviem mažais vaikais. Po ilgesnės pertraukos laimės neatnešė ir antroji santuoka. Tik joje gimė jaunylė dukra. Po kiek laiko moteris vėl išsiskyrė. Ji atviravo, kad didžiausia kliūtis darniam šeimyniniam gyvenimui buvo vyrų girtavimas.
Tiesa, visgi vieną iš buvusių sutuoktinių, kai šis pasiligojo, prikalbinta sūnaus, priėmė gyventi, prižiūrėjo iki mirties. Šiuo metu V. O. Elskienė ir gyvena buvusio pirmojo sutuoktinio namelyje Kupiškyje.
„Jei reikėtų, galėčiau „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ scenarijų su visomis smulkmenomis parašyti. Viską labai gerai atsimenu. Susirašiusi turiu visas dainas. Galėčiau kai ką ir sugroti akordeonu, bet pirštai jau sustingę, nebeklauso. Akordeoną dar turiu, o savo bandoniją atidaviau muziejui“, – sakė moteris ir po to padainavo vieną mėgstamiausių savo dainų „Suvažiovo giminala, svečiai suprašyti“.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ