Unksčiau dažnai aidavo vakaruškos iš ailios vis kitan kiemi. Vėnoj nedėlioj vėnan kiemi, kur kėno didasna gryčia, kur jaunimo yr, kitoj – kitan. Suveina vakaruotų, stolų tik atkels ir linksminas, kaimas plyšta no juoko. Šoka žiemų tai gryčioj, o vosarų unt kiemo, unt pievos kokios, labai gražu ir kur vidury beržynėlio aikštala dyka. Gegužinas suruošdavo, ir grybas ti nebaaugdavo, gol pasbaidydavo. Gegužinį jėgu sutaria didalį, ir su dviračiais atvažiuoja, ir arkliais. Apsiruošia, sustvarko ir – gegužinan. Ok tu šelma, korvį pokš, kumalį pokš, avalį pokš grait pėrkėlai ir laki vakaruotų. Muzika griežia ir vakaruška didžiausia.
Mono bobuta šokikė ir vaikštikė buvo. Kad ir dorbų dirbo, ale netingėjo ir pašokinėt. Dainuodavo, pritarydavo, labai lingvi buvo šoktėn. Golvų mon išūžus su savo jaunystas gegužinam, do ir dabar tabasdžiaugia, kad visos suaugį sėdžia, o jų pirmučiausia bra šokina, gerai mokėjo šokt ir parokuota buvo, kad graži jau. Šokdindavįs bobutį visadu toks šumnus vienatūris lyg kvopo nebaatgavimo ir palydadavįs. Kosos mono bobutas ilgos, storos buvo, kad šoka, tai jos tik prust prust. Ko ti ait dulkių gėrt, jėgu nešoki. Jaunimas ne dėl meilas susrinkdavo, o dėl pasišokimo. Nėt plaukai šlapi no šokimo būdavo, šoko, nėt ugnį skėldavo, kolei padus užnieščia. Kė išeidavo vakarušnykai, ožiu gryčia labai paduodavus, šutu.
Par šokius grodavo unt tokios armonikos, treila sakydavo, trijų balsų. Kartais sustaisydavo tokia kėp ir kapėlija. Kai geran ūpi muzikontai, tai pėrlaidžia (išgroja) visus šokius. Visokių gi šokių būdavo, visėp išraitydavo. Tokių prašmatnių dabar nebar, visi vėnodai šoka, grucį grūda, stumdos stumdos – kokė ti šokiai.
Seniau nu tai polka ir valcas, ir dvižingsnis, ir suktas. Grūsdavo ir grūsdavo polkų, ir vienakojį polkų duodavo, ir krakoviakų, patryptinį, grasytinį, pasiutpolkį, vengerkų šokdavo, kišjop su kočėlu. Tų kočėlų koišiodavo pro čvikų, pro visas pusas. Nežiopso jauni, čia tik pašoks, toj ratėlį suka. Šimtai ir tų ratėlių, visokių aidavo, ir su pakraščiais, ir su viduriu – vieni tųkart, kiti kitųkart vidury, tai runkom norstos, mylak svieti!
Bavakaruodamas ir padaugini. Kai šokimo par daug, tai kojas prikiši. Šokdavo mat ligi saulas užusėdimo. Suktinį atšoka, bitalį ir tadu jau skirias vakaruška. Didelis šmotas išmintas išmintas. Ataini iš šokių, akis tik sudėjai ir jau kėlia. Po vakaruškų tai to diena sunki.
Ir čiūdų ti par gegužinas būdavį. Atsimana bobuta, buvo pokermašėj skapiškėnos, toks nusmukakėlnis apė grožių mergiotį sukės, ir to nėjo šoktų, tai ažubraukė puišinu runku aidamas pro šolį. No kokio barno tai do kavojės, kad nešokint. Jėgu koks girtas krivazi krivazi pagal pošalas ais, tėgi šokt neini su tokio. Ir mono bobutį prostas šokėjas buvo ratėlin įsukįs, kaip ir koks maišas lop lop ir runkos nemoka paduot. Ale pabaigus tik linktalajo, pakšt ir pabučiovo jai žundan. Bobutai nėt būdavį sarmata, kė išeina marga šoktų su barnu, loksto kakėlas kėp paršiukai, negražiai abudu šoka, labai kripsia. Ir suailiovus buvo – šoka marga trėpsi, nėt jai kokos lėpsi. Kė maža su dideliu šokdavus, sakydavį ir tėp – šoka su savo bernioku čviko įsikundus. Margos jėgu papykdo, tai par kokios ravus ainunt ar kur pojema berniokai, iš apačios lieptų papjauna, tai kaip aina iš vakaruškos, šlamūkš ir šlopios kaip untys.
Jūs šokit, linksminkitas, mono dienos gotavos – tėp vis pamokina dabar mani bobuta. Vos ne kasdėn pasoko – tolai storokis, kolei kėlias visas kūnas, o kė draba, nebanorėk nė kavalieriaus, nė panos, nė gegužinių.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ