Žiu – ar tik ne mono draugėla švikštuoja? Grait visų podėlį pieno išputošiju ir lakiu kėman, kviečiu ažeitėn, klausiu, kokia čia jai kvaraba pristojo, kad tokia iš kūno išėjus, kur čia tėp loksto ba dvosios. O jinai – nežino, ar užeis, ar ne, kažin kų nuzykė. Pasisokė, kad popyvesiu voikščiojo, mislio, valerijono ar neras šaknų. Narvos jai nebaduodų ažmigtėn. Mono tai draugėlai visur nėrvai įlindį, jau ir gerklan suvėjo, visur tirpsta, lėpsnoja.
Abiem mum nėrvai sugėdį, žiaurus gyvėnimas. Žmogus šitais čėsais dienų noktį unt nėrvų stovi, dažnai nėrvai užvarda. Graičiausiai ir suvada narvos žmogų. Negi visi kėtų nėrvų.
Durnų nėrvų (jautri) asu ir ošenai par visa. Ramatas toks nėrvinis tunkiai pojema. Va, ir šindėn tokio sopėjimo kojos, gol ir vėl kai kas nėrviškai, iš klubo sopa aina ir čia par visų lig pot gurnėlių. Kė sujema narvos, iš vietos nepainu. Supuvį tos mono narvos, buvau mokytoju, vaikai labai išėda golvų, jė gi ti klykia, Dėvuliau mono, nėrvus pagadino. Kė susnarvuoju, viduriai palieka negeri, krūtinį prodada rėžytėn. Nebagaliu nieko ir volgytėn. Prasko pieno kad išgeriu, viduriai visi toj ažkaista, užsidaga, gol puola kokia zapalėnija. Ar gumbas viduriuos įsimata. Seniau ir vadindavo gumbas, o ne skrandys, sakydavo – gumbas votį jodinėja, sopa labai. Jėgu šitėp dažnai sujimtų, gali grait ir pas Abraomų nuvažiuot (mirtėn).
Dabar arba širdžiu nugriūva, arba vėžys. Seniau nežinodavo, kas ti da vėžys. Ir pagyvindavo suvirš šimto matų, nė tų vėžių būdavo, nė nieko. Ogi seniau žmonas buvo nenarvuoti, daug ilgiau ir gyvano. Dabar baveik kasdėn išgirsti, kad vos ne kožnas nelabai prė sveikotos. Tai vėnom piktasai vėžys po visų kūnų pasklidįs, yr toks ir ba sopulio vėžys. Daktarai soko, kad kė vėžys, tai lėžuvis skyla. Kundrotų šaknis dabar visi baisiai pripažįsta, jau jė rokuojas no vėžio labai gerai. Kėp vėdryno žėdeliukas panašus kundroto (miškinas sidabrožolas). Kai kas auksažiedam, kai kas degsniu vadina. Vėdrynus gol žinot, tokė geltoni, jų šoknį išrauk, tai kėp tik kaulas kėčiausias.
Ošen tai visadu žolalių visokių, šaknėlių turiu. Kėkvienų vosarų bobutyta mani po pievas vedžiojos, visas žolalas aproda. Ažu troko yraj didelis plėcius valerijono, tai prisikasu, prisdžiovinu, užsipiliu arielku. Kata ir to kad ažuodžia valerijonus, tai prodada voliotis do neažgriaužus. Trejonkų apsipiliu – visokių žolalių degtini užpili, pastovia, pritraukia, tai jau soko – trėjos devynerios. Tai ir gėrioju visų dienų žolalas.
Nuveik vaistinan, pusį tašės atsineši ropėlių. O brungumas tų vaistų! Dėl miego, no nėrvų, kad kraujas būt ramėsnis bant tris bankelas vaistų doktaras buvo išrošįs. Bant po žiupsnį tų tablėčių unt karto gėriau. Ale mon nebamočija jokė vaistai, gol neatitiko. Buvau prispirkus vaistų, kų primislijau, tų rijau. Siunta mono mokina ti ir vaistus užrubežinius, tai bant kiek nukrata spaudimų. Dabar mat kad kraujo spaudimas, tai kraujo nebanulaidžia, muša vaistais. Ale tadu turėk laiko, sėdėk ir gėriok ropalas. Nebakokia jėga, jėgu vėn ropalam gyveni. Mečiau tos vaistus, ba vaistų dabar gyvenu, kad mirs, tai mirs ir ba tų liekarstvų. Draugėla mon vis potaria, nors tų širdinių lašėlių išgėrk, soko, ba vaistų ilgas potalas, blogai. Prošo pajieškotėn ir jai tų mono gerųjų vaistėlių, kad kraujas užkaistų, girdėjus, kad sargunt kraujas minkėja.
Po noparskiukų abidvi išgėriojam buteliukų žolalių, ažpiltų arielku. Su valerijonu, su šaltomatam. Šitė vaistėliai mumi ir laiko.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ