politologas
Valstybės gynybą garantuoja ne tik išlaidos gynybai, efektyvi kariuomenė ir moderni ginkluotė, bet ir tautos valia priešintis. O stiprybę visuomenei gali suteikti tik tvirta tautinė tapatybė. A. Applebaum savo garsiajame straipsnyje „Nacionalizmas yra būtent tai, ko reikia Ukrainai“ pastebi, jog Doneckas, Luganskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: korumpuota, anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. „Dauguma kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus“, – pastebi A. Applebaum. Šiuos jos žodžius patvirtina faktas, kad pirmieji 2014 m. pavasarį stoję į kovą prieš Kremliaus samdinius ir karinę techniką Rytų Ukrainoje buvo kariai savanoriai, daugiausia patriotinių pažiūrų, jauni žmonės. Būtent jie ir pristabdė stepių vilkolakio žygį į Ukrainos teritoriją.
Reikia siekti, kad tų smūgių, kuriuos Rusija sudavė Ukrainai, mūsų Lietuva niekada nepatirtų. Ir mes turime geresnius šansus nei ukrainiečiai. Juk kitaip nei Ukraina, mūsų valstybė gali naudotis kolektyvinėmis NATO saugumo garantijomis. Be abejo, nuo pat Lietuvos narystės NATO pradžios Rusija siekė, kad Lietuva nebūtų integruota į Aljanso gynybos sistemą arba liktų nevisaverte jo nare. Kremlius akcentuoja, kad NATO politinio ir karinio matomumo stiprinimas (pavyzdžiui, karinių dalinių dislokavimas) regione gali paskatinti ginklavimosi varžybas.
Karinės intervencijos į Ukrainą akivaizdoje Baltijos šalių informacinėje erdvėje atsirado naujas mitas – neva NATO neturės politinės valios ir nebus pajėgi ginti Baltijos šalių nuo tiesioginės ar hibridinės Rusijos agresijos. Imta abejoti, jog kolektyvinę gynybą garantuojantis – NATO 5-asis straipsnis – praktikoje nebūtų patikimai įgyvendintas.
Deja, bet tokiems svarstymams pagrindo galėjo suteikti ir nuo Šaltojo karo pabaigos tebesitęsiančios diskusijos dėl Aljanso ateities. „Mums buvo penkiolika metų kartojama: nesijaudinkite dėl Rusijos ir paverskite savo kariuomenes tinkamomis ekspedicinėms misijoms, nes karas Europoje – neįmanomas“, – taip vakarų europiečiai nuolat įtikinėjo mus ir kitas Baltijos šalis. Nenuostabu, kad dėl to niekas neskubėjo rengti konkrečių gynybos planų Baltijos šalims, be kurių kolektyvinė gynyba praktiškai neįmanoma: jie tapo realybe tik praėjus penkeriems metams po įstojimo.
Rusijos agresija Ukrainoje iš pamatų sudrebino tikėjimą, kad NATO narėms po SSRS žlugimo nebekyla grėsmė iš Rytų ir priminė Aljanso sukūrimo ištakas. NATO ėmė stiprinti tokių valstybių kaip Baltijos šalys gynybą.
Kai kurie gynybos analitikai pakankamai skeptiški. Anot jų, nepaisant to, kad į Lenkiją bei Baltijos šalis laikinai dislokuoti nedideli kariuomenės daliniai, surengtos tarptautinės pratybos, Rytų Europa išlieka neproporcingai mažai apsaugota teritorija, palyginti su kitais NATO regionais. Ir tai yra tiesa. Tačiau reikia atsižvelgti ir kitus svarbius veiksnius.
Nors NATO narėmis yra 28 šalys, net 70 proc. karinių išlaidų tenka vienintelei valstybei JAV. Kitaip tariant, ir nominaliai (40 proc. viso pasaulio gynybos išlaidų), ir santykinai (daugiau nei 4 proc. nuo BVP kasmet) JAV yra galingiausia pasaulio karinė valstybė. Vidiniuose NATO dokumentuose net pažymima, kad Aljansas yra „pernelyg priklausomas“ nuo amerikiečių sprendžiant net sąlyginai nedidelio masto konfliktus. Todėl būtent JAV įsipareigojimas ginti Rytų Europos valstybes yra esminis saugumo garantas.
Perfrazuojant Winstonui Churchiliui priskiriamus žodžius, Europa saugiausia tada, kai čia yra bent vienas amerikiečių karys, ir pageidautina žuvęs nuo priešo kulkos, nes tai garantuoja JAV įsitraukimą į kovą. Jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą patikimumą. Būtent todėl Baltijos šalyse rotacijos pagrindu dislokuoti kad ir nedideli JAV kariuomenės daliniai turi ypatingą strateginę ir simbolinę reikšmę.
Tačiau nusiraminti negalime. Niekas nepasirūpins mūsų saugumu, jeigu to nedarysime patys.
——-
Autorius: Laurynas Kasčiūnas