Stefanijai Glemžaitei – 130

Akušerė ir kraštotyrininkė Stefanija Glemžaitė gimė 1885 m. spalio 10 d. Kupiškyje.
Jos sesuo Elvyra Dulaitienė (1893–1958) apie šeimą yra rašiusi: „Abu tėvai kilę iš valstiečių. Tėvas iš pat jaunystės dirbo Kupiškio vaistinėje provizoriaus padėjėju. Glemžų šeimą sudarė tėvai – Glemžai Mykolas ir Ona, vaikai – Pranė, Stefanija, Paulina, Mikalina, Elvyra, Elena, Petras ir Jonas. Tėvo alga buvo labai kukli, mokyti vaikų jis negalėjo, o buvo priėmęs į savo šeimą senelį, kuris jaunystėje buvo lankęs kunigų seminariją. Jis ir mokė Glemžų vaikus, kiek pats suprato. Mes visi buvom raštingi, tik sielojomės, kad jokio specialaus darbo negalėsim dirbti. Tada tėvas paėmė į namus siuvėją gyventi su sąlyga, kad ji mergaites išmokytų siūti.“ („Kraštotyra“, 20, V., 1986)

Namuose pramokusi siūti, 1904 metais Stefanija išvyko į Sankt Peterburgą, čia įsidarbino siuvėja, o vakarais lankė „Teodor“ siuvimo mokyklą.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad 1908 m. nutraukusi akušerijos mokslus Sankt Peterburge, apsistojo Kaune ir globojo čia besimokančias seseris. 1909 m. S. Glemžaitė grįžo į Kupiškį. Nuo 1911 m. iki 1919 m. vėl gyveno Sankt Peterburge, 1914 metais baigė akušerijos mokyklą. 1915–1917 m. Krasnoje selo dirbo mokyklos mokytoja, 1918 m. – lietuvių darželio Sergijevskajos g. vedėja ir medicinos seserimi.

S. Glemžaitė 1919 metų pavasarį grįžo į Lietuvą, dirbo akušere Kupiškyje, 1923 m. baigė papildomus akušerijos kursus Kaune. 1924–1925 m. tėvų namuose savo lėšomis įrengė ir išlaikė butą gimdyvėms (5 lovas), kuris veikė iki 1927 metų. Kupiškėnė 1927–1932 m. dirbo Panevėžio apskrities ligoninės medicinos seserimi, vėliau metus dirbo ir praktikavosi Kauno motinos ir vaiko sveikatos globojimo centre. S. Glemžaitė nuo 1933 m. – Šimonių gimdymo pagalbos punkto, nuo 1936 m. – Kupiškio gimdymo pagalbos punkto akušerė. 1940 metais ji viename tėvų namų kambaryje įsteigė gimdymo namus, kurie po metų reorganizuoti į valstybinį gimdymo skyrių ir perkelti į ligoninę. Čia S. Glemžaitė dirbo akušere iki pensijos – 1957 metų. Marija Radzevičienė prisimena: „1940 m. rugpjūčio mėnesį mane pasikvietė S. Glemžaitė padėti dirbti, nes ruošėsi įsteigti gimdymo namus. Mes pasiuvome dešimt vatinių apklotų, 50 paklodžių, tiek pat vystyklų. Mano vyras dirbo staliumi – tvarkė grindis, dažė sienas. Prisimenu, Glemžaitė užsakė padaryti 10 medinių lovų ir pati už jas sumokėjo. Mes be jokio atlyginimo dirbome, kad tik įrengtume viską. /…/ Aš dirbau sanitare. Mes labai stengėmės, kad būtų švaru. Pirkdavome grindų vašką, blizgindavome. S. Glemžaitė be galo mėgo švarą. Prisimenu, kad atvykę buvo ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos, tai labai išgyrė, kad tokia tvarka. /…/ Vėliau teko dirbti su daugeliu naujų darbuotojų, akušerių, gydytojų, med. seserų, ir visada aš prisimindavau Stefaniją Glemžaitę, jos paprastumą, nuoširdumą. Ji ne tik nurodydavo, bet kartu su mumis imdavo skudurą, valydavo, šveisdavo, nebijojo jokio juodo darbo.“ („Kraštotyra“, 20, V., 1986) Pardavusi tėvų namus, nuo 1963 m. S. Glemžaitė gyveno Kaune, sesers Elvyros namuose. Mirė 1974 m. rugpjūčio 26 d., palaidota Kupiškio kapinėse.

Akušerės darbas buvo labai palankus rinkti liaudies medicinos papročius, dainas, kitokią tautosaką, etnografinius daiktus. Kraštotyros darbą pradėjusi 1919 m., po 20 metų – 1939 metais steigiamam Kupiškio muziejui S. Glemžaitė padovanojo per 200 eksponatų. Yra įdainavusi daugiau kaip 200 liaudies dainų, sutartinių. Pati parengė ir 146 dainų magnetinius įrašus perdavė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštynui. Kartu su seserimi Elvyra Dulaitiene Kupiškio krašto etnografinę medžiagą sudėjo į knygas „Kaimo moterų nėštumas, gimdymas ir kūdikių priežiūra prietaruose Kupiškio ir Šimonių apylinkėse“ (1948), „Senoji liaudies gyvulininkystė ir žemės ūkis (burtai)“ (1948), „Liaudies medicina prietaruose“, su seserimi Mikalina parengė „Kupiškio apylinkės kaimiečių XIX a. II pusėje namų apyvokoj vartotų audeklų albumą“ (1949). S. Glemžaitė 1962–1963 m. Kupiškio ir kitiems Lietuvos muziejams atidavė per 6000 eksponatų.

Kupiškėnė Jonė Žebrytė (1929–2011), rinkusi dainas po Kupiškio apylinkes, yra girdėjusi ne vieną pasakojimą, kad vos „Stefanija su lagaminėliu rankoje praverdavo būsimos motinos gryčios duris, tuojau pasidarydavę linksmiau, šviesiau“. Vienas Julios Jonušienės iš Kuosėnų kaimo pasakojimas yra toks: „Ir kaipgi tu žmogus šauksi, rėksi, kai šaly panala sėdi baltan chalatan įsimušus, boltu gobtu unt galvos, visa krominiu muilaliu ir bolto čystumo kvapu kvėpia… O kešėna pilna baltų popėrėlių… Pasakysi kų, toj linksmai juokias, prošo do kartų pasakyt ir rošo paišeliu visokius niekus… O jei gryčioj staklas pamatis, neiškįs, toj atsisas, pamins pakojas, pagirs ir sakis: kai išausi, nors par sprindį ir mon atrėžk… Jeigu turas laiko, tai ir un gryčios, un užlų užsikraustis, ir žiūrėk – jau ir ištrauks kokį daiktėlį sanų. Paklaus, gol tau nebaraikia, primokėsiu, ir po požasčiu… Iš kiemo dyka neišeidavo: tai popėrėlių prisirašis, tai dainų kartu padainos, ar skėpatos skiautalį išsiplaš, ar kokių muštokį nusitvars, ir vežiman…“ (Jonė Žebrytė, „Kupiškio Glemžų kiemas“ / knyga „Aš išdainavau visas daineles“, II, V., 1988)

Pasak J. Žebrytės, „liaudies dainų ir papročių populiarinimas, ėjęs per Glemžų kiemo žmones, buvo paremtas sąmoninga nuostata, kad kiekvienas susipratęs žmogus turi ne tiktai palaikyti, išsaugoti, bet ir populiarinti dainas, taurius savo tautos papročius, parodyti juos kaip priešpriešą miesčioniškumui ir prastam skoniui“.

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ