Nuotrauka iš knygos „Skapiškis“ (sudar. Aliutė Elena Markevičiūtė, 1999)
Lygiai prieš 265 metus Skapiškyje buvo įkurtas dominikonų vienuolynas. Dar net nebaigtas statyti jo pastatas buvo imtas griauti ir per praeitą amžių visai nunyko. Šiandien apie jo buvimą liudija tik varpinė ir legendos apie naktimis klaidžiojančius ir savo nuskandintų turtų ieškančius vienuolius.
Vienuolyno mūrai
1720–1740 m. Skapiškio bažnyčioje kunigavo Vilniaus kanauninkas Juozapas Dominykas Puzinas. 1750 m. jis šiame miestelyje įkūrė dominikonų vienuolyną. Tokius duomenis savo knygelėje „Skapiškis“ pateikia skapiškėnė Aliutė Elena Markevičiūtė.
Iš pradžių vienuoliai apsigyveno mediniame pastate ir gavo 137 valakus žemės. Netrukus buvo pastatytas naujas, dviejų aukštų mūrinis vienuolynas, bet jis nebuvo iki galo baigtas statyti. 1832 m. Skapiškio vienuoliai apkaltinti rėmę 1831 m. sukilimą, tad po metų vienuolynas uždarytas, o vienuoliai išblaškyti po kitus vienuolynus.
Vienuolyno pastatas buvo stataus kampo formos. Sienos buvo labai storos, lubos skliautuotos, grindys medinės. Beveik visos krosnys – koklinės. Kambarių sienose buvo nišos. Po visu vienuolynu ėjo rūsiai iš raudonų degtų plytų.
Skapiškio vienuolyno gyvavimo metais jam priklausė dalis Eičionių, Tvirų, Kurklių, Gailiūnų kaimų ir Skapiškio miestelio sodybų su valstiečiais, daržininkais, trobelninkais, žydais ir net bajorais.
Šios šeimos vienuolynui mokėjo mokesčius (pinigais, linais, žąsimis, vištomis, kiaušiniais, grybais, riešutais) ir turėjo eiti lažą. Per metus vienuolynas iš savo žmonių gaudavo 5 726 auksinių, linų 4,5 birkavų, 37 žąsis, 62 vištas, 5 kapas kiaušinių, 31 kapą grybų, 31 gorčių riešutų.
Nuo smuklės iki bažnyčios
Nors Skapiškio vienuolynas turėjo vadovautis tikėjimo tiesomis, dalis jo turtų buvo kelios smuklės ir net spirito varykla. Tiesa, pastaroji įklampino vienuolius į skolas. 1803 m. atlikus reviziją paaiškėjo, kad nusipirkus varyklos įrangą vienuoliai turėjo skolų.
Nors apskritai vienuolynas buvo gana turtingas ir nemažas pinigų sumas už procentus skolindavo net dvarams. 1902 m. po didelio gaisro Skapiškio apylinkėse vienuolynas pastatė špitolę, siuvėjo, palivarko, virėjo namą ir didelę smuklę.
Pinigų vienuolynas negailėjo ir tikėjimo reikalams. Iki 1806 metų vienuolynas turėjo medinę bažnyčią, bet ji sudegė. Gaisras kilo Mirabelėlio dvaro smuklėje ir vėjas ugnį atnešė iki bažnyčios. Čia sudegė viskas, išsilydė varpai.
Vienuoliai meldėsi savo koplyčioje. O 1820 m. pradėta ir po šešerių metų baigta mūrinės bažnyčios statyba. Ją ir vienuolyną jungė rūsiai.
„Bažnyčia viduje ir išorėje kruopščiai nutinkuota ir nubalinta, stogas uždengtas skarda, nudažyta vario spalva. Zakristija viena žieminė su krosnimi, kita vasarinė su dažytomis spintomis. Iš lauko į prieangį yra didelės durys, tokios pat iš prieangio į bažnyčią, šalia nedidelės durelės. Nauji 10 registrų vargonai įrengti 1827 m. Šventorius didelis, aptvertas, apsodintas įvairiais medžiais, su vartais ir akmeniniais laiptais prie jų“, – rašė A. E. Markevičiūtė.
1810 m. pastatyta 14 koplytėlių. Jos vadintos Kryžiaus keliu.
Vienuolyną išsidalijo gyventojai
Po 1832 m. vienuolyną ir bažnyčią nusavino rusų valdžia. Kartu jai atiteko 6 ha daržas, Mituvos palivarkas, 137 valakai žemės, 146 valstiečiai ir kitas vienuolių turtas. Jį valdyti paskirtas atsakingas asmuo.
Netrukus vienuolynas buvo visai uždarytas. Jo pastatas paverstas kareivinėmis, o bažnyčia – sandėliu. 1875 m. kareiviai iš vienuolyno išsikėlė, pastatas liko tuščias. Pirmojo pasaulinio karo metu čia vėl kurį laiką glaudėsi rusų kareiviai. Vėliau įkurdinta vokiečių ligoninė, mokykla.
1944 m. vienuolynas buvo apgriautas, šiaurinis galas sudegė. Tais pačiais metais Skapiškio miestelyje kilus didžiuliam gaisrui, be pastogių likę gyventojai ieškojo statybinių medžiagų ir ardė jau apgriuvusio vienuolyno sienas. Beveik kiekvienoje atstatytoje sodyboje buvo plytų iš vienuolyno.
Po karo vienuolyne glaudėsi miestelio padegėliai. Pastatą buvo numatyta remontuoti ir jame įkurti progimnaziją, tačiau planai sustojo. Mūro likučiai baigti ardyti ir vežti į Kupiškį valdžios pastatų statyboms.
Apie vienuolyno praeitį liudija tik stovinti mūrinė varpinė. Karo mūšių metu nudegė jos stogas, bet plikos plytos puikiai atlaikė dar 50 metų.
Iki šių dienų gyvos ir Skapiškio vienuolyno legendos apie besivaidenančius vienuolius. Dominikonai buvo pasodinę liepų alėją, kur esą pasikorė vienuolis ir iki šiol neranda ramybės.
Pasakojama, kad klaidžioja ir buvusių turtų tebeieškantys Skapiškio vienuoliai. Šalia vienuolyno buvo didelis tvenkinys. Legenda sako, kad jame vienuoliai bėgdami paslėpė savo turtus ir iki šiol jų ieško.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ