2024/11/25

 

Jonas Šmigelskas: „Esu senas vilkas, ką daryti, žinau iš atminties“

Pedagogas, tautodailininkas Jonas Šmigelskas daugiau nei penkiasdešimt metų moko kitus apdirbti medį.

Apdirbamo medžio kvapas pedagogą, tautodailininką Joną Šmigelską lydi beveik nuo gimimo. Staliaus darbams, medžio drožybai jis yra ištikimas visą gyvenimą. Savojo amato paslaptimis dalijosi ir tebesidalija su visais, kuriems medžio darbai prie širdies.
Šių metų sausio 2-ąją J. Šmigelskui sukako 80 metų. Ta dingstimi ir pasišnekėjome su jubiliatu jo namuose apie prabėgusius gyvenimo metus, nuveiktus darbus ir mokinius.

Didžiuojasi savo mokiniais

„Dar dirbu. Iki Naujųjų metų gimnazijoje turėjau ir technologijų pamokų. Dabar jų atsisakiau, liko tik medienos dirbinių būrelis. Mano pedagoginio darbo stažas – per penkiasdešimt metų. Kiek per šį laikotarpį turėjau mokinių – sunku ir suskaičiuoti. Ne vienas pasirinko su medienos apdirbimu susijusią specialybę. Antai Kolia Ivanovas yra Klaipėdos baldų fabriko direktorius. Ten medžio apdirbimo technologu dirba ir studijas Kauno technikos universitete neseniai baigęs Mantas Papuška. Panevėžyje dirba Lisas, vardo nebepamenu, irgi turintis tokią pačią specialybę. Šiemet medžio apdirbimo technologo specialybę įgis ir Edvinas Šopa. UAB „Slavita“ direktorius Rosvaldas Bočiulis irgi yra mano buvęs mokinys. Savarankiškai dirba medžio meistras Vidmantas Daščioras, medienos verslą turi ir Vaidas Jakšys Paketuriuose. Technologijų mokytojo specialybę yra pasirinkęs Dalius Žvybas, Salamiesčio pagrindinės mokyklos direktorius, Ramūnas Vizbaras, Darius Baronas. Medžio drožyba užsiima Skirmantas Laužikas, Gintautas Turčinskas, Kazimieras Senvaitis ir kiti. Gimnazijos informatikos mokytojas Evaldas Uckus irgi buvo geras mano mokinys. Gauti įgūdžiai per technologijų pamokas ir jam, matyt, praverčia. Visus mokinius sunku ir suminėti“, – kalbėjo J. Šmigelskas.

Pašnekovas artimųjų ir savo mokinių apsuptas namuose paminėjo ir savo jubiliejinį gimtadienį.

Jono Šmigelsko stambesnių darbų (koplytstulpių, kryžių) nuotraukų stendas, kurį parengė jo žmonos sūnėnas Bronius Matelis.

Polinkis iš prigimties

Besišnekučiuojant J. Šmigelskas mintimis nuklydo į savo vaikystės metus, į savojo gyvenimo kelio pradžią: „Esu gimęs Gėliogalių kaime. Anksčiau jis buvo Ukmergės rajonui priskirtas, o dabar – Molėtų. Prisiliesti prie medžio man vis rūpėdavo. Būdamas septynerių bandžiau taisyti palangę. Paskui net lupti dėl to gavau. Matyt, ir giminės genuose tas polinkis yra. Geras stalius buvo mano senelis ir jau miręs brolis Stasys. Tačiau labiausiai prie medžio darbų mane pastūmėjo kaimynystėje gyvenęs stalius Stasys Alkūnas. Po pamokų aš vis nubėgdavau į jo dirbtuves pameistrauti. Kai kaimynas mano dirbinius pagirdavo, jausdavausi devintame danguje ir su dar didesniu ūpu kibdavau meistrauti. Būdamas penktokas darydavau medinius rožantėlius. Buvau slides pasidirbęs. Šliuoždavai 3–4 km žiemą su jomis į mokyklą. Gal septintoje klasėje ėmiausi medinių grėblių gamybos. Mama juos parduodavo ir gaudavo červoncų. Papildomų pajamų reikėjo gausiai šeimai (augome šeši vaikai, septinta sesytė mirė maža) išmaitinti. Tėvukas buvo pasiligojęs. Galiu sakyti, kad nuo jaunų dienų pats užsidirbdavau lėšų pragyvenimui.

Pradėti meistrauti buvo nesunku ir dėl to, kad man atiteko senelio staliaus įrankiai. Stigo tik varstoto. Medieną jam pats pasiruošiau. Reikėjo ir mediniais varžtais pasirūpinti. Nuėjau pas meistrą į Balninkus ir paprašiau, kad juos ištekintų. Laiko tokiam vaiko prašymui jis neturėjo. Mestelėjo per petį, kad pats pasidaryčiau. Pasakiau, kad nemoku. Tai šiek tiek parodė, ką reikia daryti. Pabandžiau drebančiomis rankomis ir viskas gerai išėjo. Mama, grįžus namo, paklausė, kiek išleidau tiems varžtams. Jai pasakiau, kad nieko, ir atidaviau pinigus.“

Drožyba pašnekovas susidomėjęs vėliau. Pabandyti skaptuoti medį jį paskatino pažintis su drožėju Juozu Kviesulaičiu.

Jonas Šmigelskas su žmona Maryte, buvusia biologijos ir chemijos mokytoja.
Autorės nuotraukos

Mieliausia Kupiškyje

Baigęs tuometinę Balninkų aštuonmetę mokyklą J. Šmigelskas įstojo į Kauno technikumą mokytis medienos apdirbimo specialybės. Vėliau jį mokytojauti prikalbino Staškūniškio aštuonmetės mokyklos direktorius, neseniai miręs Mečislovas Kancerevičius. Šioje mokykloje J. Šmigelskas dirbo šešiolika metų. Jam buvo siūloma mokytojo vieta ir Kaune. Tačiau su žmona apsitarė, kad jiems labiau patiktų gyventi mažesniame mieste, arčiau gamtos, kur grynas oras. Atvažiavo pasižvalgyti į Kupiškį. Abiem šis miestas patiko ir pasiliko čia. „Trisdešimt aštunti metai gyvenu ir dirbu Kupiškyje. Žmona kalbino persikelti į Anykščius, arčiau jos tėviškės, bet nesutikau. Per tiek laiko kupiškėnai man tapo savi. Čia gyvena daug buvusių mano mokinių, turiu namus su visais patogumais, bažnyčia ranka pasiekiama – ko benorėti. Nuvažiuoju kartkartėmis ir į savo gimtinę. Tėvų namuose įsikūrusi sesuo su vyru. Tik čia sugrįžti irgi neberūpi. Man gera ten, kur dabar gyvenu, kur pripratau“, – kalbėjo sukaktuvininkas. Jo žmona Marytė pridūrė, kad vyras mėgsta ir gėles puoselėti. Kartu apeina gėlynus prie namų, prižiūri kambarinius augalus.

Medis – ir buičiai, ir menui

J. Šmigelskas moka padaryti iš medžio viską, ką tik galima pritaikyti buityje – spintas, spinteles, kėdes, duris, langus, laiptus. Yra sukūręs ir daug tautodailės dirbinių – kryžių, stogastulpių, prieverpsčių, skrynelių, žvakidžių, rankšluostinių ir kt. Dalyvauja parodose. Mokytojui yra suteiktas tautodailininko vardas. Yra gavęs Kultūros ir mokslo ministerijos premiją, kai su savo mokiniais dalyvavo Rokiškio muziejaus surengtoje prakartėlių parodoje. Jo mokiniai technologijų olimpiadose ne kartą yra laimėję 2–3 vietas. Jis turi ir mokytojo metodininko kvalifikaciją. „Siūlė siekti mokytojo eksperto vardo, bet nesiryžau gaišti laiko aprašinėdamas savo darbo metodus. Užtenka man tos garbės. Patirtimi daug kartų su kitais dalijausi įvairiuose seminaruose“, – sakė J. Šmigelskas. Jis pridūrė, kad moka ir metalą tekinti, lankstyti, karpyti.

Medžio meistro ranka jaučiama ir namuose. Akį traukia mediena išdailintos sienos virtuvėje, dailiai išmarginta rankšluostinė, paltą pasikabinau ant tvirtos medinės drabužių kabyklos.

J. Šmigelskas kitus moko savo pavyzdžiu. Anot jo, medžio apdirbimas – kūryba. Nesvarbu, ar darytum paprasčiausią taburetę, ar koplytstulpį. Paprašytas papasakoti, ką pastaruoju metu dirba, jis tuoj pat išskuba iš kambario ir netrukus sugrįžta nešinas dailiais medžio dirbiniais – ornamentuota dėžute, augaliniais motyvais išmargintais veidrodžio rėmeliais, prieverpste, rankšluostinėmis. Mokytojas nepamiršta pasidžiaugti ir savo ugdytinių darbeliais. Pasak jo, medžio dirbinių būrelį yra lankiusi ne viena mergaitė. Įsiminė Augustinaitės ir Burokaitės darbeliai. (Pastarosios darytą medinę žuvį atnešė parodyti.) Mergaitės dirbo labai kruopščiai ir neatsiliko nuo berniukų. Šiuo metu būrelį lanko vien berniukai.

„Mokykloje yra daug darbų pradėta. Su vienais mokiniais juos užbaigėme ir atsisveikinome, su kitais tęsiame per būrelio užsiėmimus. Kolega Jonas Lazdauskas vis prašo dar nepalikti mokyklos, padėti, nes darbas darbą veja. Visgi esu senas vilkas, ką reikia daryti, atmintinai žinau“, – kalbėjo jubiliatas apie save ir darbą mokykloje.

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video