Nuo seno lietuviai labai gerbė žalčius ir tikėjo, kad namuose gyvenantis šis gyvis neša laimę. Susitikimas su žalčiu ne visiems yra malonus, tačiau šiais metais labai daug didelių ir mažų žalčių atšliaužia į namus.
Vėlyvą vakarą atokioje kaimo sodyboje prie pat durų pasirodė apie pusantro metro žaltys. Šeimininkai, išsigandę tokio nekviesto vakarinio svečio, bandė juo atsikratyti gražiuoju. Šeimininkas paėmė kartį ir tikėjosi, kad žaltys ją apsivynios, o tada jau bus galima jį nunešti toliau nuo namų. Matyt, nekviestam svečiui nepatiko toks žmonių dėmesys, todėl jis pašnypštęs kelis metrus pašliaužė prie vijoklio, kuris augo prie namo, ir leido visiems suprasti, kad niekur kitur keliauti nesiruošia.
Teko žaltį prievarta išnešti, tačiau po dienos tuo pačiu metu „svečias“ ir vėl pasirodė. Tokia pat jo perkėlimo procedūra tęsėsi ne vieną dieną, kol namų šeimininkams teko nusileisti ir laukti, kuo visa tai baigsis.
Pasirodo, ne šiaip sau žaltys atklydo į sodybą. Tai buvo patelė, kuri po namo laiptais nusprendė dėti kiaušinius ir sodybos gyventojus nudžiuginti po kiek laiko išsiritusiais mažais žalčiukais.
„Negalime jos dabar varyti iš namų – juk ji mama, – skėsčiojo rankomis sodybos šeimininkai, netikėtai įsigiję naują gyventoją. – Kai nustojome ją nešioti iš kiemo ir apsimetėm, kad nekreipiam dėmesio, mūsų gyventoja taip pat tapo labai tolerantiška ir daugiau stengiasi viešai nebesirodyti“.
Literatūroje rašoma, kad žalčiai poruotis pradeda balandžio – gegužės mėnesiais. Kiaušinius deda birželio pabaigoje – rugpjūčio mėnesį. Dėtavietėms pasirenka drėgnas, gerai įšylančias vietas: negilius, apleistus urvus, supuvusius kelmus, drėgnas samanas, pjuvenų, mėšlo ar šiukšlių krūvas. Kartais į vieną vietą kiaušinius sudeda kelios patelės. Viena patelė sudeda 7 – 24 pergamentine plėvele padengtus kiaušinius. Kiaušiniai vystosi apie 5 – 8 savaites. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais išsirita žalčiukai. Subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais.
——-
Autorius: Neringa BUTKEVIČIŪTĖ