Medžioklė su varovais – vienas iš seniausių medžioklės būdų. Visuomenėje gajus stereotipas, kad tai ir vienas iš faunos naikinimo būdų, žudymas. Tačiau šis įsivaizdavimas kaip mat sugriūva „iš vidaus“ pažvelgus į tą medžioklę. Tokią galimybę žurnalistė turėjo praėjusį šeštadienį, medžiotojų klubui „Giria“ (vadovas Algirdas Notkus) pakvietus į medžioklės sezono uždarymą.
Skambant trimitui
Nepaisant žandus gnaibančio ir rankas stingdančio šalčio, iš pat ryto medžiotojai rinkosi į savo būstinę – Tvirų kaimo vienkiemyje. Tradiciškai medžioklės sezono uždarymas vyksta su šeimos nariais. Varovais tampa žmonos, vaikai. Klubo vadovui A. Notkui užpildžius medžioklės lapus, paskyrus medžioklės varovų vadovą, nuskambėjo trimitas, pranešantis medžioklės pradžią. Klubo vadovas priminė pagrindines saugos taisykles, išvardijo medžiojamus žvėris ir visureigių kolona pajudėjo į medžioklės plotus – Skapagirį.
Varovai, vilkintys ryškias liemenes (kaip reikalauja medžioklės taisyklės), paleidžiami miško kvartalo pradžioje, kad eidami ir šūkaliodami varytų žvėris medžiotojų pusėn. Medžiotojai traukia kiek tolėliau. Jų maskuojamos spalvos kepures puošia oranžinės juostos. Vyriškiai išsitraukia kauliukus. Lyg loterijoje kiekvienam „iškrenta“ tam tikras skaičius, žymintis jo vietą linijoje, kurioje jis stovės ir lauks laimikio. Visi užima savo pozicijas – lygiais atstumais vienas nuo kito, veidu į varymo pusę vienoje linijoje. Stoviu šalia nemažą medžioklės patirtį (nuo 1996 m.) turinčio Tado Bakano. Kol tolumoje pasigirsta varovų šūkavimai, jis spėja atskleisti nemažai medžioklės subtilybių. Kad miške reikalingas įgudęs žvilgsnis, suprantu, kai toli mums už nugarų uodega mosuojančią lapę pamatau tik iš trečio karto.
Aktyvus laisvalaikis
Trimituodamas Justinas Šedys praneša apie pirmo varymo pabaigą. Nenušautas nė vienas žvėris, bet visų nuotaika pakili – pagrindinis šios, sezoną užbaigiančios, medžioklės tikslas yra ne trofėjai, o bendraminčių susibūrimas, pabuvimas gamtoje. Važiuojame toliau – laukia antras varymas. Šįkart prisigretinu prie vienintelės šiame medžiotojų klube moters medžiotojos Olgos Uldukienės. Ji Kupiškio vaikų ir jaunimo ugdymo centre „Varpelis“ dirba spec. pedagoge. Medžioja jau antrą sezoną. Aistra šiai veiklai užkrėtė vyras. Apie trejus metus savo jėgas ir žinias ji išbandė kaip varovė. Tada, klubo narių „Giria“ skatinama, išlaikė egzaminą, įsigijo medžiotojo bilietą. O. Uldukienė taip pat neigia mitą, kad medžiotojai – mėsininkai. Pasak jos, svarbiausia ne nušauti žvėrį, bet įdomiausia jį pamatyti, pabūti gryname ore ar pastovėti su šautuvu ant peties. Medžioklė mūsų laikais – tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma.
Įteiktos nominacijos
Paskutinėje šio sezono medžioklėje vyrai nesirungė dėl trofėjų. Du varymai, trys šūviai ir nė vieno sumedžioto žvėries. Paskutiniai šio sezono šūviai buvo skirti medžioklės garbei. Sezono uždarymas – tai graži, originalių tradicijų kupina šventė. Po varymų visas būrys medžioklės dalyvių sugarmėjo į savo būstinę pasivaišinti karšta sriuba, šašlykais, pabendrauti su bendraminčiais. Medžioklės sezono pabaigą simbolizavo ne tik trimito garsas, bet ir į padangę pakilę fejerverkai. Humoro jausmo nestokojantys vyrai kasmet išsidalija įvairias nominacijas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita ŽUKAITĖ