Po Jonavoje surengto šalies pieno gamintojų susirinkimo įtampa neslūgsta. Lietuvos pieno gamintojų asociacija nusprendė kovo 30 dieną Vilniuje organizuoti protesto akciją – itin vaizdingą, spalvingą, su gyvomis karvėmis, karštomis kalbomis, surašytais plakatais ir lozungais, pieštomis karikatūromis, gal dar kokiomis staigmenomis ir siurprizais.
Kupiškio ūkininkai, mažų ir didesnių pieno fermų šeimininkai, irgi kas savaitę renkasi į būrį, diskutuoja, ginčijasi, tariasi, mėgina spėlioti apie galimus akcijos rezultatus ir pasekmes. Svarsto, ką dar galima padaryti, ar beverta ką nors daryti, regint valdžios, produkcijos supirkėjų ir perdirbėjų požiūrį į darbštų ir kantrų kaimietį. Valdžia, atrodo, perlenkė lazdą, įtikinėdama ūkininkus dar pakentėti ir palaukti, kol krizė praeis, nes nieko mat negalima padaryti, nes yra laisva rinka, visi gali ginti savo interesus, pasirinkti, ką veikti. Ir ūkininkai gali savo karves parduoti, imtis kitokios veiklos arba tapti valgytojais ir vartotojais. Europai dabar tokių labai reikia, sako, ten per daug visko prigaminta, nėra kam suvartoti. Ekspertai tikina, kad su tuo reikia susitaikyti, bent kelerius metus geriau nebus.
Taip kalbama iš tribūnų, o televizijų rodomi vaizdeliai liudija ką kita: Europos laisvoje rinkoje, kur visi laisvi pasirinkti, ūkininkai su savo karvėmis, pienu ir mėšlu, su savo traktoriais važiuoja pas politikus, teršia Briuselio, Helsinkio, Atėnų, Paryžiaus gatves, nes jie irgi piliečiai, ginantys savo teisę gyventi kaime, turėti fermą, melžti pieną ir gyventi savo normalų gyvenimą, nelaukdami pašalpų, skirstomos paramos, valdžios malonių. Dirbantis žmogus dvidešimt pirmajame amžiuje neturi būti vargšas, biurokratų pastumdėlis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ