Buvusio kalinio etiketė – dar itin gaji mūsų visuomenėje. Bet ką galima kalbėti apie stereotipams paklūstančius paprastus žmogelius, jei į savo piliečius su tamsia praeitimi kreivai žiūri ir pati valdžia. Štai prieš kelerius metus Kupiškyje įsikūrusi buvusių kalinių ir kitų menui neabejingų žmonių asociacija jau trečią kartą bando mūsų rajono Tarybos išprašyti nors šiokių tokių patalpų savo nariams. Šie žmonės į gyvenimą mėgina sugrįžti kurdami meną – tarp jų yra net ir tarptautinių parodų nugalėtojų. Bet „zekų“ pastangos ar talentai valdžios nedomina.
Kalėjimas susigrąžina
Kupiškėnas Rytis M. (pavardė redakcijai žinoma) beveik 13 metų blaškėsi iš vieno Lietuvos kalėjimo į kitą – už gana sunkius nusikaltimus jis sėdėjo ir Vilniaus, ir Kauno, ir Marijampolės įkalinimo įstaigose.
Vos išėjęs į laisvę vyras negalėdavo ilgai ja džiaugtis ir netrukus grįždavo už grotų.
„Kitaip neįmanoma. Jei išeini su teistojo praeitimi, gali drąsiai krautis mantą atgal“, – tikina Rytis. Jis nuo 2000 metų bando atsistoti ant kojų, bet gyvenimas už kalėjimo sienų jį nuolat sugrąžina atgal.
„Tai uždaras ratas. Tik pirmą kartą baisu patekti į kalėjimą. O paskui jis tampa išsigelbėjimu, – sako pašnekovas. – Dar būdamas ten svajoji, kaip tavęs laisvėje laukia, kaip pulsi gyventi, bet atsiduri visai kitokioje realybėje. Iš kalėjimo išeini su keliais litais, kurių užtenka tik vienai dienai pragyventi. O kas toliau… Todėl kiek kartų sėdėjau kalėjime, nuteistųjų veidai beveik nesikeičia – grįžta vis tie patys.“
Ir paskutinį kartą prieš metus kalėjimo duris užtrenkęs pašnekovas pradžioje glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus draugus, ėmė valkatauti ir gerti.
Alkoholis jau buvo „užvaldęs“ visą jo dienotvarkę, kai Rytis netyčia susipažino su Danu Baronu. Šis vyras trečius metus vadovauja asociacijai „Balticart“.
Gimtinėje – neatrastas talentas
Abu vyrus suvedė potraukis menui. Asociacija „Balticart“ globoja iš kalėjimo išėjusius talentus mūsų rajone. Jie savarankiškai piešia paveikslus, drožia medžio dirbinius ir su nevyriausybinės organizacijos prezidento D. Barono pagalba bando juos parduoti, taip užsidirbdami pragyvenimui.
„Buvę kaliniai paprastai neturi prasmės gyventi – jų laisvėje niekas nelaukia. Jie neturi šeimos, artimųjų, kurie padėtų. Negali įsidarbinti ir užsidirbti pinigų, nes niekas tokio žmogaus su bloga praeitimi nenori“, – “Kupiškėnų mintims“ sakė „Balticart“ vadovas.
Todėl į šią asociaciją prieglobsčio pasiprašė ir minėtasis Rytis. Ir, kaip sako pats 41 metų teistasis, tik dabar pradeda gyventi ir svajoti. Su vieno žmogaus parama jis gali laisvėje daryti tai, ką iš tiesų nori ir gali – piešti.
„Buvęs kalinys – dailininkas?“ – ko gero, skeptiškai į tai reaguotų dažnas – mes puikiai pažįstame savo rajono menininkus ir tokio žmogaus tarp jų nėra.
O iš tiesų Rytis – net ir profesionalių dailininkų pripažintas talentas. Tik jo darbai daugiausia gimdavo tarp kalėjimo sienų. Čia jis ne kartą dalyvavo didelėse tarptautinėse parodose ir pelnė pirmąsias vietas.
Tačiau pašnekovas pastebėjo, kad net ir šioje srityje būdavo išskiriamas iš kitų dėl savo nuodėmių. Premijas už prizines vietas konkursuose jis gaudavo mažesnes nei jam pralaimėję konkurentai su nepriekaištinga reputacija.
Gyvenime atsiranda ir baltos spalvos
Paklaustas, kur mokėsi piešti, Rytis patikino, kad jis jau gimė toks – nuo vaikystės traukė spalvos ir savarankiškai išmoko jas valdyti drobėje. O tapybos techniką pažino tyrinėdamas kitų menininkų darbus.
„Specialiai to nesimokiau. Piešiau stebėdamas gamtą, žmones. Juos man labiausiai patinka tapyti. Ir apskritai, rodos, pats gyvenimas mane visuomet stūmė į meną. Netgi grįžęs iš kalėjimo, kad niekur vėl neįkliūčiau, naktimis tapydavau – taip sugebėdavau atsispirti pagundai išeiti į gatvę“, – pasakojo pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ