Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą užsieniečiai įsivaikino tris mūsų rajono vaikus. Tai ne eilinis faktas. Tapti gerais tėvais svetimam vaikui gali ne kiekvienas. Visiško įvaikinimo, kai sutuoktiniai, neturintys savo vaikų, ryžtasi tokiam žingsniui, procesas yra gana ilgas. Pastaruoju metu norinčių tapti įtėviais mūsų rajone nebuvo.
Pažadėjo, kad kalbės lietuviškai
Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namų direktorius Petras Remeikis papasakojo, kad praėjusių metų spalio pabaigoje su įtėviais į Naująją Zelandiją išvažiavo trys jų globotiniai. Ši tarptautinio įvaikinimo procedūra užtruko dvejus metus. Naujoje Zelandijoje labai akylai tikrinami asmenys, panorę įsivaikinti. Ta šeima norėjo įsivaikinti vaikų iš Rytų Europos šalių. Ji pati savo atžalų nesusilaukė. Abiem sutuoktiniams maždaug po keturiasdešimt metų. Domėdamiesi įvaikinimu jie priėjo prie išvados, jog jų mentalitetui artimiausi būtų lietuviai. Tokį sprendimą lėmė ir pažintis su kita jų šalyje gyvenančia šeima, kuri augino tris įvaikius lietuviukus. Apsisprendę, kad jų šeimoje turėtų augti vaikai iš Lietuvos, šie žmonės pradėjo domėtis Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės, vienijančios apie 200 žmonių, veikla, dalyvauti įvairiose jos šventėse.
Iš pradžių su vaikais būsimieji įtėviai susipažino neakivaizdžiai – rašė jiems laiškus, siuntė nuotraukas, dovanų. Po to spalio pradžioje jie atvyko į Paketurius. Su vaikais šiek tiek pabuvo čia, paskui juos išsivežė į Vilnių ir kartu gyveno išsinuomotame bute, kol vyko įvaikinimo procedūra.
Kai buvo gautas leidimas įsivaikinti, visa šeimyna kartu grįžo į Paketurius. Jiems buvo surengta ekskursija po Kupiškį. Naujosios Zelandijos piliečius labai sužavėjo mūsų gamta. „Išlydėdami vaikams ir jų įtėviams į kelionę įdėjome po gintaro gabalėlį, lietuvišką pinigą, knygą apie Kupiškį, lininę juostą ir medinę skulptūrėlę, kad vaikai nepamirštų, iš kokio krašto yra kilę. Įtėviai pažadėjo, kad stengsis išlaikyti lietuvybę, gerbti vaikų kilmės šaknis. Netgi jų vardai liko beveik tokie pat“, – sakė globos namų direktorius.
Atgarsiai
Pasak P. Remeikio, šiuo metu su buvusiais globotiniais ir jų įtėviais bendraujama elektroniniu paštu. Iš atsiųstų nuotraukų matyti, jog vaikams naujuose namuose tikrai sudarytos labai geros gyvenimo sąlygos. Jie kartu keliauja prie jūros, kartu gamina valgį. Matyti, jog visas šeimos laisvalaikis labai apgalvotas. Įmotė net metė darbą, kad galėtų atsidėti vaikams. Ši moteris pati mezga, siuva, verda, kepa. Jos vyras laisvalaikiu domisi astronomija. Turi net teleskopą susimontavęs. Įtėviai laiškuose dėkojo už nuostabius, gerai išauklėtus vaikus. Rašė, jog vyresnioji mergaitė jau neblogai šneka angliškai. Adaptuotis anglakalbėje aplinkoje vaikams padeda ir vertėjai.
„Pasisekė ir tėvams, ir vaikams. Jų ateitis tikrai užtikrinta. Įtėviai išsilavinę, pasiturintys žmonės. Vaikus supa gausus įtėvių giminaičių ratas. Visa tai sakau be jokios pompastikos. Šie žmonės ir mums visiems paliko gerą įspūdį – nuoširdūs, atviri, be jokios vaidybos. Pabendravęs pirmą kartą su jais berniukas jau po poros valandų pareiškė: „Čia mano tėtis“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.
Ryžtasi mažuma
Kupiškio r. vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Urbonavičienė sakė, kad nuo 2007 m. įvaikinimo procesas mūsų rajone buvo visiškai sustojęs. Tik 2010 m. pabaigoje šeima iš Naujosios Zelandijos įsivaikino tris vienos šeimos vaikus – dvi mergaites (8 m. ir 7 m.) ir berniuką (5 m.) – gyvenusius Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namuose.
Tarnyba įvaikinimo statistiką kaupia nuo 1998 m. Dvi kupiškėnų šeimos yra įsivaikinusios po vieną vaiką (1998 m. ir 2002 m.). Pasak vedėjos, lietuviai labiau linkę įsivaikinti mažus, maždaug iki 3 m. vaikus, o užsieniečiai nevengia tapti įtėviais ir neįgaliems, ir vyresnio amžiaus vaikams. Jų galimybės leidžia įsivaikinti iškart kelias vienos šeimos atžalas. Tuomet ir įvaikinimo procesas vyksta greičiau. Taip nutiko ir vykdant pastarąjį tarptautinį įvaikinimą mūsų rajone.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ