Šiandien mokytojai švenčia savo profesinę šventę. Jau tapo tradicija, kad šią dieną pedagoginio darbo skonį leidžiama pajusti ir mokiniams. Tačiau ne vienas iš pirmosios savo pamokos grįžęs jaunuolis, ko gero, išsigąsta, kiek reikia kantrybės ir supratingumo, kad atlaikytum 45 minutes su būriu skirtingų asmenybių. Daugiau nei ketvirtį amžiaus mokyklai atidavusi Subačiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Regina Urbonienė tvirtina, kad kartais mokytojas privalo nusileisti iki mokinių lygio ir tapti jiems savas.
Kiek metų dirbate mokytoja? Ar visi darbo metai praėjo Subačiuje?
Paklausta apie savo kilmę, pirmiausia pasidžiaugiu, kad esu vilnietė. Tik vėliau nustebusiam pašnekovui paaiškinu, kad Vilniaus kaimas yra Kupiškio rajone (Štai kokia aš vilnietė!), ir aš likau ištikima savo gimtinei. Nors iki pedagoginio darbo pradžios buvo trumpų paklaidžiojimų, Subačiuje jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus. Subačius man savas, aš sava Subačiuje. Ir jautriai mąstau apie tokius dalykus, kaip dėmesio stoka šiam kraštui įvairiais lygmenimis. Verčiu knygas apie Kupiškį ir nejučia ieškau, o kas apie Subačių parašyta? Ogi tik „magazinas“, Terpeikių ąžuolas, Stirniškių piliakalnis… Žinoma, dar šis tas. Argi tik tiek? O kiek garsių žmonių išaugino Subačiaus kraštas? O gatvinis Stračnių kaimas, kuriame filmuotos „Kupiškėnų vestuvės“… Tai kraštotyros darbo spragos ir vizija veiklai ateityje. Reikia rašyti ir apie Subačių.
O dešimtmečius prieš kiekvienus rinkimus statoma sporto salė? Po rinkimų statybos „baigiasi“ ir vėl gimnazistai vargsta mažiausioje salėje rajone.
Kaip nusprendėte pasirinkti šią profesiją? Ar tiesa, kad su šia profesija jau reikia gimti?
Turiu dvi savo pasirinkimo „krikštamotes“. Pirmoji – nejučia skiepijusi meilę gimtajai kalbai – auklėtoja Aldona Galinienė, antroji – tiesiogiai geru patarimu prie to prisidėjusi – Danutė Sokienė. „Krikštatėvis“ – tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Stanislovas Rugaitis, paskatinęs studijuoti pedagogiką. Nežinau, ar tai prigimtinė teisė tapti mokytoju. Esu paprasta moteris. Matyt, ne tokia, kaip seniau mokytojus įsivaizduodavo mokinukai. Kaip pasakojo vienas žmogus, jis vaikystėje galvojęs, kad mokytojai vos ne šventieji, net į tualetą neina, nes tai susiję su kažkuo nešvariu, kas mokytojui visai nederėtų. Nenorėčiau net šventės proga sakyti odžių. Ne tik mokytojai, bet ir kitų sričių geriausi specialistai, matyt, gimdami atsineša savo profesijas, ypač menininkai.
Ar prisimenate savo pirmąją dieną mokykloje, kokia ji buvo?
Būsimų kolegų įteikta gėlių puokštė bylojo: „Tu čia jau sava.“
Ar galėtumėte palyginti, kokia buvote tuomet ir kokia dabar?
Jaunystė visada pasiryžusi kalnus nuversti. Bet reikia susidėlioti prioritetus. Supratau, kad svarbiausia yra sveikata. O ir vyras išaiškino, kad nevalia taip aukotis, viską atiduoti darbui, skriaudžiant šeimą. Juk mokiniai, dėl kurių tiek sveikatos aukoji, kai susirgsi, nepaduos stiklinės vandens. Ją paduos savi vaikai. O kai „nudurnėsi“, su tokia tavim turėsime „kejotis“ irgi mes, šeima. Po keleto tokių draugiškų pabarimų tikrai kitaip pradėjau mąstyti, tik kad keistis nėra taip lengva, o tuo labiau, kad ir savi vaikai jau užaugo. Žinoma, ir jie dažnai primena, kad darbas tai dar ne visas gyvenimas, nors tu ir mokytoja. Taikydamasi prie dabartinio gyvenimo ir pasinaudodama sukaupta dalele išminties prioritetus susidėlioju kitaip: pirmiausia – sveikata, antroje vietoje – šeima, o darbas jau „keliauja“ į trečiąją vietą.
Ar jūsų neįžeidžia šiandieninis visuomenės požiūris į mokytoją.
Profesijos prestižą lemia daug faktorių. Nuo Daraktorių atsiradusi mokytojo profesija visais laikais buvo gerbtina. Tik technikos tobulėjimas ne kartą grasino. Kai atsirado televizija, pasklido nuomonė, kad mokytojų reikės kur kas mažiau, nes tradicines pamokas pakeis mokomosios televizijos programos, vedamos diktorių. Aišku, bandymų buvo. Vėliau internetas pasiūlė nuotolinio mokymosi būdus, tačiau pamoka ir liko pamoka. Mokytojas vis reikalingas.
Gyvendamos kelios kartos po vienu stogu savaime išmokydavo vaikus bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, prisitaikyti, gerbti vyresniuosius. Tad seniau mokiniai atlaidžiau vertindavo mokytojus, mokydamiesi bendrauti su įvairiausių charakterių žmonėmis, kas gyvenime visada praverčia. Net mintys nekildavo rinktis mokytoją ar jam prieštarauti. Juk mokytojas, mokykla stengiasi duoti daug, tik sugebėkite viską priimti, įsiprasminti. Dabar mąstymas pakito: kam turime taikytis prie kitų, jei galime rinktis… Taip lengviau.
O matriarchatas vos ne visose gyvenimo sferose? Jei seniau moteris už automobilio vairo retenybė, dabar toji retenybė vyrai. Manding, vyrai praranda savo priedermes. Jei vaikai auga tradicinėje pilnoje šeimoje, kur aiškiai susiklostę, nusistovėję tėvo ir motinos pareigos, išmoksta tą modelį taikyti ir kurdami savo šeimas. Mokykloje vyrų mažai. Tad kaip išmokyti, išmokti vyriškumo? Vyro, vyriškumo lyg ir nebėra…
Bet… kokios vietos nusipelnome visuomenėje, tokią ir turime.
Ar mokytoją galima pažinti tarp kitų žmonių?
Kartą vienas nuotykis autobuse privertė susimąstyti, kuo mokytojas išsiskiria iš kitų žmonių. Netikėtai, visai nepažįstama moteriškė paklausė, ar aš ne mokytoja. Nustebau, nejaugi ant kaktos parašyta? Prisipažinau esanti mokytoja, maloniai pasišnekučiavome, jos brolis irgi esąs mokytojas. Ilgai mąsčiau, kuo mokytojas išskirtinis, ir dabar jau galiu atsakyti. Mūsų kūno kalba atitinkamai paveikia išvaizdą, ją pakeisdama. Jei žmogus optimistas, dažnai šypsosi, prie akių kampučių susidaro puokštelė raukšlelių. Man tokie žmonės gražūs, manau, geri. Mokytojas, dirbdamas su mokiniais, visus juos turi matyti: kas jau užduotį atliko, kam neaišku, kas kažko nesupranta… Žvilgsnis visada turi aprėpti visą klasę, viską pastebėti. Taip per darbo metus mokytojo žvilgsnis įpranta apimti viską, kas yra aplink. Žinoma, dar būdinga inteligencija, gyvenimo būdu tampantis pasitempimas. Jau vien dėl to, kad žvilgsnio negalime ilgiau sukoncentruoti į vieną tašką ir taip daug ką pastebime aplinkoje, esame išskirtiniai.
Sako, kad kiekvienai profesijai yra terminas, kada jau nebereikėtų dirbti. Ar mokytojui yra toks limitas?
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Rita LUKŠIENĖ