Mūsų mažiausiųjų visuomenės narių gerove rūpinasi ne tik tėvai, bet ir daug valdžios institucijų: Vaikų teisių apsaugos tarnyba (VTAT), Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba, seniūnijų socialiniai darbuotojai, Viešosios policijos specialistai, mokytojai. Kai tokia gausybė specialistų pasiruošusių padėti, atrodo, iškilus bet kokiai problemai, būtų galima sulaukti kvalifikuotos pagalbos. Tačiau ar tikrai taip yra?
Pagalba – tik formali
Neseniai redakcija gavo laišką su dokumentais, kurie aiškiai parodė, kaip ir kiek konkrečioje situacijoje gali padėti valdiškos įstaigos.
Skiriasi šeima, kurioje tėvų tarpusavio santykių aiškinimosi įkaitu yra nepilnametis vaikas. Kuris teisus – tėvas, ar mama – ne mums spręsti, tačiau pati situacija gana rimta. Suaugusieji vienas kitą kaltina rimtais dalykais, į kuriuos įpainiotas vaikas. Kalbama net apie vieno iš tėvų kėsinimąsi atimti gyvybę vaikui, pilasi kaltinimų lavina kitai pusei, jog ji nesirūpina vaiku. Kaltintojas, norėdamas patvirtinti savo žodžius, kviečia VTAT specialistus atvykti, kad šie įsitikintų jog tai tiesa. Pastarieji atvyksta tik po dviejų dienų. Vienas iš tėvų, paprašęs telefono numerio, kuriuo galėtų skambinti reikalui esant po darbo valandų, ar poilsio dienomis, sulaukia atsakymo, kad VTAT specialistai poilsio dienomis ir po darbo savo pareigų nevykdo – tada reikia kreiptis jau į kitas tarnybas. Vaiko pokalbio su VTAT specialistu detales sužinojo ir kitas iš tėvų, kuris vėliau priekaištavo tam pačiam vaikui. Atrodo, po tokių raštiškų vienos iš besiskiriančių pusių kaltinimų turėtų ką veikti ne viena įstaiga, tačiau kol kas vyksta tik gražūs pokalbiai, raštų siuntinėjimai. Neduok Dieve, įvykus pačiam blogiausiam, ko gero, būtų pasakyta, kad klaidų nebuvo, ir tarnybos savo darbą atliko nepriekaištingai.
Kita situacija. Dar visai neseniai buvo laikraštyje aprašyta jaunos paauglės drama, kuri pakėlė ranką prieš save. Tuomet artimieji taip pat negailėjo karčių žodžių šiai tarnybai. Buvo sulaukta tik formalios pagalbos, kuri, kaip vėliau parodė aplinkybės, buvo bevertė.
Pasiklausius tokių istorijų, kyla klausimas, kam reikalinga tiek daug tarnybų, jeigu vienos savo pagalbą teikia tik darbo valandomis, kitų įgaliojimai riboti, o trečios apie save primena tik atsitikus nelaimei. Gal būt užtektų vienos įstaigos, kuri galėtų deramai pasirūpinti į bėdą pakliuvusiais vaikais?
Po darbo – neturi įgaliojimų
Tokias abejones išdėstėme Vaiko teisių kontrolieriaus tarnybos vadovei Rimantei Šalaševičiūtei. Pateikėme tik tris klausimus, o atsakymą gavome net 27 puslapių. Pasirodo, ši tarnyba gali tik teikti VTAT rekomendacijas, tačiau jokios kitos rimtesnės kontrolės vykdyti negali. Kaip ir įprasta, Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba atliko tyrimus, parašė daug raštų, rekomendacijų, bet galutinis variantas, nedaug teikiantis vilčių, kad kas nors pajudės iš vietos.
Pasak R. Šalaševičiūtės, atlikus apklausą ir apibendrinus šalies savivaldybių atsakymus matyti, kad siekiant efektyvesnės vaiko teisių apsaugos, būtina didinti savivaldybėse dirbančių vaiko teisių apsaugos specialistų skaičių, mažinti vaikų, tenkančių vienam specialistui skaičių. Budėjimo namuose tvarką patvirtinti būtų įmanoma tik padidinus vaiko teisių apsaugai skiriamą finansavimą. Klausimas dėl vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo organizavimo tobulinimo turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienoje savivaldybėje dirbančių vaiko teisių apsaugos specialistų skaičių, jų darbo krūvį, taip pat poreikį (atvejų, kai specialistai vyksta į apklausas ar šeimas po darbo valandų skaičių).
„Daugumoje savivaldybių vaiko paėmimą iš šeimos ar kitos aplinkos, kurioje jo sveikatai ar gyvybei gresia pavojus, pasibaigus vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) darbo laikui, švenčių ir poilsio dienomis, vykdo policijos pareigūnai, nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, – teigė R. Šalaševičiūtė. – Tose savivaldybėse, kuriose vaiko teisių apsaugos tarnybų tarnautojai dirba tik nustatytu savivaldybės administracijos darbo laiku, nėra patvirtintos budėjimo namuose tvarkos ir tarnautojai pasibaigus darbo laikui atsisako atvykti į policijos įstaigas, kyla vaiko teisių atstovavimo ikiteisminiame procese problemos (kai nėra galimybės susisiekti su vaiko įstatyminiais atstovais), taip pat neaišku, kaip sprendžiamas šeimų lankymas tais atvejais, kai reikia įvertinti jų gyvenimo ir buities sąlygas. Pasibaigus savivaldybės administracijos struktūrinio padalinio – vaiko teisių apsaugos tarnybos darbo laikui, jei nėra patvirtintų budėjimo namuose grafikų ar iškvietimų galimybė nenustatyta kituose norminiuose dokumentuose (vidaus darbo tvarkoje), tarnautojų pareiginiai įgaliojimai pasibaigia. Tokiu atveju iškyla atliekamų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ